Apsaugoto būsto gyventojos prasmę rado savanorystėje
„Kartais reikia pagalvoti apie kitą, ne tik apie save, padaryti tą prasmingą ir naudingą darbą kitam. O gauta nauda tikrai bus abipusė“, – sako socialinė darbuotoja Ema, dirbanti su Sonata ir Egle, kurios jau ilgą laiką savanoriauja. – Savanoriaujant ir padedant kitiems pats sulauki teigiamo rezultato: esi vertinamas, gauni atgalinį ryšį, jautiesi naudingas, praturtinęs savo žinias ir įgūdžius.“ Pasak pašnekovės, žmonės su negalia – nuostabūs savanoriai, širdies šilumą ir pagalbą dalijantys neskaičiuodami valandų.
Neatlygintinas darbas, bet darbas
Socialinė darbuotoja sako, kad savanorystė neįgaliesiems svarbi tuo, kad, visų pirma, jie tampa pastebimi: „Apsaugotame būste gyvenančioms mano klientėms darbo paieškos sekėsi sunkiai. Kur kreipėmės – jų niekas nepriėmė. Tuomet ir pagalvojome apie neatlygintiną darbą. Tikėjomės, kad tada jas kažkas pastebės, įvertins jų darbą ir pastangas. Ir joms puikiai pavyko savanoriauti net visą pusę metų.“
Specialistė neslepia, kad per tą laiko teko išgirsti kitų žmonių replikų, kad tik gaištamas laikas, tačiau didžiulis noras dirbti ir entuziazmas Eglei ir Sonatai niekur nedingo.
Galimybė pažinti naujus žmones ir save parodyti
Paklausta, kaip savanorystė pakeitė Eglę ir Sonatą, pašnekovė sako, jog savanorystė joms suteikė galimybę susipažinti su naujais žmonėmis, susirasti bendraminčių, draugų. Sustiprėjo ne tik darbiniai, bet ir bendravimo įgūdžiai. Po savanorystės išaugo pasitikėjimas savimi, motyvacija, žymiai pagerėjo nuotaika. Pasikeitė pabodusi namų rutina, o atnešė daugiau pasitenkinimo gyvenimu.
Merginos pusę metų savanoriavo Pakruojo miesto seniūnijoje: tvarkė, prižiūrėjo ir puoselėjo miesto aplinką, gėlynus.
Apie savanorystės patirtį
Eglę ir Sonatą pakalbinome apie tai, ką joms davė savanorystė.
– Ką mėgstate, kokios jūs esate?
Eglė: Aš mėgstu piešti, leisti laiką su dukra. Labiausiai norėčiau susirasti darbą, užsidirbti papildomai pinigų ir savarankiškai gyventi su dukra.
Sonata: Mėgstu klausytis muzikos, esu rami. Ateities planai – gauti socialinį būstą ir gyventi savarankiškai.
- Kada ir kokiomis aplinkybėmis gimė noras savanoriauti?
Eglė: Darbo nepavyko susirasti nei savarankiškai, nei per Užimtumo tarnybą, todėl galvojome apie kitokią veiklą.
Sonata: Tada darbuotoja ir pasiūlė savanoriauti seniūnijoje.
- Kaip suprantate savanorystę?
Eglė: Tai kai kažkam kitam su meile atlieki gerus darbus.
Sonata: Kai kažkam padedi be jokio atlygio.
- Ar galite prisiminti pirmąją savanorystės dieną, savaitę? Kaip jautėtės?
Eglė: Baimės jokios nebuvo. Susipažinau su malonia darbų koordinatore, kuri viską paaiškino.
Sonata: Jaučiausi gerai, reikėjo tik šiek tiek laiko tik viską įsiminti ir suprasti. Vadovai buvo labai geri, kolektyvas irgi draugiškas.
- Ko išmokote savanoriaudamos?
Eglė: Palaikyti aplinkos tvarką ir miesto švarą, įgijau daugiau darbinių įgūdžių. Supratau, kad reikia iš anksto susitarti su vadovais, jeigu dėl neplanuotų įvykių negalėsiu atvykti į darbą.
Sonata: Išmokau anksčiau keltis, susiruošti ir laiku ateiti į darbą. Visada darbą atlikau sąžiningai ir iki pat galo.
- Ką apie save sužinojote, atradote savanorystės metu?
Eglė: Supratau, kad galiu prisitaikyti prie bet kokių sąlygų, įsilieti į bendruomenę, į naują kolektyvą. Kad galiu būti kantri, dėmesinga, susikaupti, iš anksto pasiruošti darbui.
Sonata: Kad galiu darbą atlikti iki galo, nors kartais būdavo ir sunkių akimirkų.
- Ar norėtumėt savanoriauti ateityje ir kur?
Eglė: Norėčiau, tik gal trumpesnį laiko tarpą, nes turiu mažą dukrą. Norėčiau pabandyti savanoriauti gyvūnų prieglaudoje.
Sonata: Norėčiau, nes taip įgauni daugiau patirties. Ateityje norėčiau savanoriauti vaikų dienos centre: su vaikais leisti laiką, žaisti žaidimus.
- Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie lyg ir norėtų savanoriauti, bet taip ir nežengia to žingsnio?
Eglė: Nebijoti parodyti save visuomenei. Labiau pasitikėti savo jėgomis.
Sonata: Ryžtis naujovėms ir nebijoti pakeisti nusistovėjusios tvarkos.
NUOTRAUKA: pašnekovių asmeninio albumo.
TEKSTAS: Institucinės globos pertvarkos.