Atvejo vadyba Vilniuje: metai bendradarbiavimo, įvairių patirčių ir įžvalgų
Įgyvendinant projektą „Perėjimas nuo institucinės globos prie bendruomeninių paslaugų Sostinės regione, Vidurio ir Vakarų Lietuvos regione“, Vilniaus mieste, kaip ir kitose Lietuvos savivaldybėse, atvejo vadyba asmenims su intelekto ir (ar) psichosocialine negalia teikiama jau beveik metus – tai naujas, tačiau reikšmingas etapas kuriant į žmogų orientuotos, bendruomeninės socialinės pagalbos sistemą. Atvejo vadyba yra daugiau nei socialinė paslauga – tai tarpininkavimas tarp žmogaus ir paslaugų teikėjų, siekiant išgirsti, suprasti ir atrasti tinkamiausius būdus, kaip padėti asmeniui spręsti iškilusius sunkumus, kurti stipresnius socialinius ryšius, tapti savarankiškesniu ir gyventi oriau. Tokia veikla reikalauja ne tik atitinkamų kompetencijų, bet ir jautrumo, gebėjimo matyti žmogų kaip visumą.
Šia metinių proga kovo mėn. Vilniaus miesto savivaldybėje buvo surengtas susitikimas su Vilniaus m. savivaldybės socialinės gerovės skyriaus, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovais, kurio metu aptartos aktualiausios temos, iššūkiai ir tolimesnės atvejo vadybos teikimo galimybės. Susitikimo dalyviai dalinosi realiomis situacijomis, su kuriomis tenka susidurti praktikoje, bei išsakė vertingas įžvalgas.
Problemos įgyvendinant atvejo vadybos modelį
Vienas pagrindinių akcentų – paslaugos žinomumas. Daugelis, kuriems atvejo vadybos paslauga būtų tikslinga, vis dar nežino apie šios paslaugos prieinamumą, todėl labai svarbu, kad šią informaciją skleistų ir kiti socialinės srities specialistai. Kitas iššūkis – vėlyvas įsitraukimas. Dažnai atvejo vadybininkas įsitraukia tik tuomet, kai tam tikri sprendimai, pavyzdžiui, dėl globos ar veiksnumo apribojimo, jau beveik priimti. Tokiais atvejais galimybės pasiūlyti alternatyvas ar užmegzti pasitikėjimu grįstą santykį – labai ribotos. Ypač svarbu, kad atvejo vadyba būtų pasiūloma kuo ankstesniame pagalbos asmeniui teikimo etape.
Taip pat kalbėta apie situacijas, kai artimieji pageidauja socialinės globos, turėdami tam savų, dažnai finansinių ar praktinių motyvų. Tokiose situacijose atvejo vadybininkai turi ne tik ieškoti sprendimų, bet ir jautriai dirbti su šeimomis, siekiant parodyti alternatyvias galimybes.
Susitikimo metu akcentuotas poreikis sistemingai analizuoti, kuriose gyvenimo srityse dažniausiai identifikuojami asmenų poreikiai, kaip paskirstomos paslaugos, kurie atvejai reikalauja daugiausia kompleksinių sprendimų. Diskutuota ir apie atvejo vadybos komandos sudėtį: kokie specialistai turėtų būti įtraukiami, kaip komunikuoti tarp institucijų, kad atsakomybės būtų paskirstytos tolygiai, o sprendimai būtų priimami greičiau ir labiau orientuoti į asmens gerovę.
„Ar sistema atpažįsta žmogų? O žmogus – sistemą?“ – šis susitikimo metu keltas klausimas tampa tarsi atspirties tašku visam atvejo vadybos modeliui.
„Ar sistema atpažįsta žmogų? O žmogus – sistemą?“ – šis susitikimo metu keltas klausimas tampa tarsi atspirties tašku visam atvejo vadybos modeliui. Tai raginimas permąstyti, kaip kuriame pagalbos sistemą. Kviečiame visus – specialistus, organizacijas, bendruomenes – bendradarbiauti, dalintis patirtimi ir kurti atviresnę pagalbos sistemą bei santykį, kuriame žmogus jaučiasi matomas, suprastas ir aktyvus savo sprendimų dalyvis.