Nuo uždarumo iki įsitraukimo – viena sėkmės istorija
Žilvinas (vardas pakeistas) į atvejo vadybos paslaugas įsitraukė 2024 m. rudenį. Tai labai uždaras žmogus, daugiausia laiko praleidžiantis namuose, retkarčiais išeinantis pažvejoti. Jis neturi draugų, gyvena kartu su tėčiu, kuriam dėl ligos buvo amputuota koja. Žilvinas rūpinasi tėčiu, padeda kasdienėje buityje, apsiperka ir atlieka kitus reikalingus darbus namuose.
Pirmasis susitikimas su Žilvinu parodė, kad laukia ilgas ir kruopštus darbas – jis sunkiai įsitraukė į pokalbį, į klausimus atsakinėjo lakoniškai – „taip“ arba „ne“. Dalyvauti projekte sutiko tik su sąlyga, jog nieko nereikės daryti – jis norėjo gauti tik pagalbą esant problemai. Jau tuomet buvo aišku, kad įtraukties į visuomenę kelias nebus lengvas, todėl atvejo vadybos plano įgyvendinimas prasidėjo mažais, atsargiais žingsniais, siekiant neišgąsdinti žmogaus.
Siūlymų įsitraukti į užimtumo veiklas Žilvinas griežtai atsisakė. Priežastis nebuvo aiški – jis tiesiog sakė, kad nenori niekur eiti iš namų. Tačiau po beveik devynių mėnesių nuoseklaus lankymo, pokalbių ir šeimos situacijos stebėjimo išryškėjo tikroji priežastis, trukdžiusi Žilvinui gyventi savarankiškai ir priimti sprendimus.
Bendraujant su šeima paaiškėjo, kad Žilvino gyvenimą stipriai kontroliuoja tėvas, kuris, pasinaudodamas savo negalia, manipuliuoja sūnaus kasdienybe. Kaskart pasiūlius Žilvinui kokią nors veiklą, tėvas imdavo piktintis ir drausdavo dalyvauti, teigdamas, kad sūnus privalo būti namuose ir padėti buityje. Nors tėvas gali judėti naudodamasis kojos protezu, jis buvo įpratęs būti nuolat aptarnaujamas.
Išsiaiškinus tikrąją situaciją, buvo imtasi priemonių, kad būtų apsaugota Žilvino teisė rinktis savo gyvenimo kelią. Pradėti pokalbiai, kuriuose tėvas nedalyvavo – Žilvinui buvo suteikta erdvė kalbėti ir mąstyti savarankiškai.
Lūžis įvyko tuomet, kai pavyko susitarti dėl pirmojo išėjimo – Žilvinas sutiko nueiti į edukacinę veiklą bibliotekoje. Netrukus jis buvo palydėtas ir supažindintas su socialinės reabilitacijos bei socialinių dirbtuvių paslaugomis, kolektyvu bei kitais dalyviais. Jam labai patiko tiek veiklos, tiek žmonės. Paaiškėjo, kad Žilvinas ne tik geba įsitraukti į bendruomenės gyvenimą, bet ir yra nuoširdus, draugiškas, paslaugus bei motyvuotas žmogus. Jis suprato, kad gyvenimas gali būti visai kitoks – kupinas galimybių, bendrystės ir prasmės.
Nuo 2025 m. vasaros Žilvinas aktyviai dalyvauja socialinės reabilitacijos veiklose. Jis puikiai įsitraukia į bendruomenę, susirado draugų, tobulina darbinius įgūdžius ir džiaugiasi savo sprendimu išeiti iš izoliacijos. Pastebėta akivaizdi teigiama pokyčių dinamika: pagerėjusi psichinė sveikata, nuotaika, padidėjusi energija ir motyvacija. Žilvinas su užsidegimu imasi įvairių veiklų, padeda kitiems, atranda savo stiprybes ir pomėgius, mokosi bendravimo, stiprina bendruomeninius ryšius bei plečia savo kompetencijas.
Su tėčiu taip pat pavyko rasti sprendimą – sutarta, kad jei jam bus per sunku būti vienam namuose, kol Žilvinas dalyvaus veiklose, bus organizuota socialinio darbuotojo pagalba namuose.
Žilvino istorija rodo, kad tikroji kliūtis dažnai slypi ne negalioje, o aplinkoje, kuri riboja žmogaus pasirinkimus. Tokiose situacijose svarbiausia – laiku pastebėti, kur reikalinga pagalba, ir veikti ne vietoje žmogaus, o kartu su juo.