PADĖTI VAIKUI UŽAUGTI — VISOS VISUOMENĖS PAREIGA

Nors per įvai­rias lab­da­ros ak­ci­jas lie­tu­viai ne­ven­gia au­ko­ti vargs­tan­tiems ar ser­gan­tiems, nep­ri­tek­lių ken­čian­tiems vai­kams, ta­čiau daž­nai at­su­ka nu­ga­ras be tė­vų glo­bos li­ku­siems vai­kams. Kartais, kai kaimynystėje įsikuria Bendruomeniniai vaikų globos namai, imama šnairuoti, tarsi pro padidinamąjį stiklą stebėti, skaičiuoti, kritikuoti…

 Dar­bas — vi­sas 24 val.

Anks­ti ry­tą — puo­de­lis ka­vos, trum­pas po­kal­bis su sū­nu­mi, po to — sė­da­ma į au­to­mo­bi­lį, va­žiuo­ja­ma į ki­tus na­mus — čia vėl ry­ti­nis šur­mu­lys: pus­ry­čiau­ja vai­kai, da­li­ja­ma­si min­ti­mis apie bū­si­mą die­ną, pla­nuo­ja­mi už­siė­mi­mai, iš­sa­ko­mi po­rei­kiai (pa­vyz­džiui, ko­kios no­rė­tų­si va­ka­rie­nės), kiek­vie­nam duo­da­mi pi­ni­gai pie­tums — po du eu­rus, po to — vėl į ma­ši­ną. Vie­ni vai­kai — į vie­ną mo­kyk­lą, ki­ti — į ki­tą. Ke­lios va­lan­dos lai­ko rei­ka­lams sut­var­ky­ti: mais­tui, ki­toms di­de­lės šei­mos po­rei­kiams bū­ti­noms bui­ties pre­kėms su­pirk­ti, atsiranda reikalų įvai­rio­se ins­ti­tu­ci­jo­se ir pan. Po pa­mo­kų, kai vai­kai po ug­dy­mo grįž­ta į na­mus, čia gy­ve­ni­mas vėl ver­da: ga­mi­na­mi pie­tūs, pie­tau­ja­ma, vie­ni sku­ba į bū­re­lį, ki­tą rei­kia nu­vež­ti pas gy­dy­to­ją, dėl tre­čio — ne pas­lap­tis, kar­tais vis­ko pa­si­tai­ko — ten­ka ir į po­li­ci­ją už­suk­ti… To­kia vie­nos iš VšĮ „Kur­ki­me vai­kams ry­to­jų“ įkū­rė­jų Vil­mos Meš­kaus­kie­nės dar­bo die­na. Kaip ji pa­ti sa­ko,— tai dar­bas, trun­kan­tis vi­sas 24 val., be išei­gi­nių ar atos­to­gų. „Tik­rai ma­žai kam be­lie­ka lai­ko. Net te­le­vi­zo­riaus ne­be­žiū­riu“,— brau­kia plau­kų sruo­gą nuo vei­do trum­pam po­kal­biui pri­sė­du­si mo­te­ris. Ta­čiau ne­bė­do­ja — sa­ko, kad dirb­ti su vai­kais jai pa­tin­ka. O jos dar­bo vie­ta — bend­ruo­me­ni­niai vai­kų glo­bos na­mai. Pa­čios įkur­ti.

Ėmė­si iš­šū­kio

Kai ma­žiau nei prieš dve­jus me­tus kar­tu su bend­ra­min­te Jur­gi­ta Gar­ga­sie­ne nusp­ren­dė im­tis to­kios veik­los — įs­teig­ti bend­ruo­me­ni­nius vai­kų glo­bos na­mus, mo­te­rys bu­vo vie­nos pir­mų­jų ša­ly­je, ste­bi­nu­sios sa­vo ini­cia­ty­vu­mu ir pa­si­ry­ži­mu. Ta­da tel­šiš­kės nu­si­pir­ko ke­tu­rių kam­ba­rių bu­tą  dau­gia­bu­ty­je, įren­gė jį, aps­ta­tė nau­jais bal­dais. Juo­se ap­si­gy­ve­no še­ši vai­kai iš Tel­šių vai­kų glo­bos na­mų.

„Pra­džia ne­bu­vo leng­va. Ta­čiau pa­ma­žu vis­kas įsi­lin­ga­vo. Pa­ma­tė­me, kad at­si­ran­da vis dau­giau vai­kų, vis di­des­nis to­kių pas­lau­gų po­rei­kis. Ėmė­me mąs­ty­ti, kaip čia plės­tis. Ta­da nusp­ren­dė­me iš­si­nuo­mo­ti di­de­lį na­mą. Vėl jį aps­ta­tė­me bal­dais, įkur­di­no­me vai­kus“,— apie veik­los pra­džią ir plė­ti­mą­si pa­sa­ko­jo V.Meš­kaus­kie­nė.

Šiuo me­tu VšĮ „Kur­ki­me vai­kams ry­to­jų“ tu­ri tris pa­da­li­nius. Juo­se įsi­kū­rę 22 vai­kai. Mo­te­rys su­kū­rė apie 15 dar­bo vie­tų. Vai­kus pri­žiū­ri, jais rū­pi­na­si so­cia­li­niai dar­buo­to­jai ir so­cia­li­nių dar­buo­to­jų pa­dė­jė­jai.

Bend­ruo­me­ni­niuo­se vai­kų glo­bos na­muo­se gy­ve­na vai­kai ne tik iš Tel­šių rajono savivaldybės. Tel­šiš­kių pas­lau­gas per­ka ki­tų ra­jo­nų sa­vi­val­dy­bės.

Ne vi­sa­da prii­ma

Ta­čiau ne­leng­vą pra­džią ap­kar­ti­no ne­su­sip­ra­ti­mas. Vie­nas kai­my­nas ėmęs skųs­tis, pik­tin­tis, įky­riai ste­bė­ti nau­juo­sius gy­ven­to­jus.

Vi­są die­ną pri­žiū­ri­mi vai­kai gal­būt ir paiš­dy­kau­ja, pa­si­kei­kia tar­pu­sa­vy, ta­čiau kad ty­čia kar­tin­tų ap­lin­ki­nių gy­ve­ni­mą — sun­ku pa­ti­kė­ti. Juo­lab, kad ša­lia gy­ve­nan­tiems kai­my­nams V.Meš­kaus­kie­nė pa­sa­ko­ja da­vu­si sa­vo te­le­fo­no nu­me­rį, pra­šiu­si pra­neš­ti jai, jei pas­te­bi ne­tin­ka­mą jos glo­bo­ja­mų vai­kų el­ge­sį. Ta­čiau skam­bu­čių ne­su­lau­kė.

Ži­no­ma, na­muo­se gy­ve­na nuo 13 iki 17 me­tų paaug­liai. Pats su­dė­tin­giau­sias am­žius, o ir ži­nant, ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis vai­kai at­si­du­ria glo­bos na­muo­se, su ko­kia pa­tir­ti­mi atei­na, ne­rei­kia ste­bė­tis, kad į prie­šiš­ką ap­lin­ki­nių el­ge­sį vai­kai rea­guo­ja sa­vaip.

V.Meš­kaus­kie­nė sa­ko ne­sup­ran­tan­ti, ko vi­suo­me­nė taip ven­gia, pri­si­bi­jo to­kių vai­kų. „Man pa­tin­ka tas dar­bas. Pa­tin­ka vai­kai, nors kar­tais jie ir ke­lia daug prob­le­mų. Pa­ti au­gi­nu tris vai­kus.  Dirbame labai sunkų darbą, bet matau tame didelę prasmę“,— nuo­šir­džiai kal­ba mo­te­ris, sun­kiai slėp­da­ma jau­du­lį.

Dar­ni ko­man­da

Vie­na iš VšĮ „Kur­ki­me vai­kams ry­to­jų“ stei­gė­jų la­bai džiau­gė­si sa­vo su­bur­ta dar­buo­to­jų ko­man­da. „Vi­sos tų vai­kų bė­dos yra iš jų praei­ties. Kai ku­rių sie­lo­se to­kios žaiz­dos, kad mums, suau­gu­siems, sun­ku ir įsi­vaiz­duo­ti“,— sa­kė V.Meš­kaus­kie­nė. Ta­čiau kant­riu ir nuo­šir­džiu dar­bu, tik­ru, o ne­su­vai­din­tu rū­pes­čiu ga­li­ma daug ką pa­keis­ti. Mo­te­ris tei­gė pas­te­bė­ju­si, jog jos glo­bo­ja­mi vai­kai ima keis­tis, ties­tis, įgy­ti vis dau­giau ge­rų įgū­džių.

Ji nes­lė­pė, kad na­muo­se, ku­riuo­se gy­ve­na su­dė­tin­go am­žiaus paaug­liai, pa­si­tai­ko vis­ko. Pa­vyz­džiui, at­va­žia­vo į na­mus dvi paaug­lės iš ki­tų ra­jo­nų. Paaiš­kė­jo, jog mer­gi­nos ne­leng­vo bū­do: var­to­jan­čios al­ko­ho­lį, nuo­lat bė­gan­čios iš na­mų. Nors ir pa­si­kei­tė ap­lin­ka, ta­čiau mer­gi­nos Tel­šiuo­se iš­kart ne­ta­po pa­vyz­din­go el­ge­sio pa­ne­lė­mis. Pa­si­tai­kė, kad ir neg­rįž­da­vo į na­mus ar grįž­da­vo neb­lai­vios. Tek­da­vo ir po­li­ci­ją kvies­tis.

„Ta­čiau ar to­kių da­ly­kų ne­pa­si­tai­ko ir šei­mo­se gy­ve­nan­tiems vai­kams?“,—  klau­sė mo­te­ris. „Jei aš neim­siu, ki­ti neims, tai kas tuos vai­kus au­gins?“,— klau­si­mu į klau­si­mą, ko­dėl priė­mu­si į na­mus to­kias glo­bo­ti­nes, at­rė­mė V.Meš­kaus­kie­nė.

Glo­bos įs­tai­gų pert­var­ka

Tel­šių ra­jo­no gy­ven­to­jai dau­gy­bę me­tų ži­no­jo apie di­de­les ins­ti­tu­ci­jas: Tel­šių vai­kų glo­bos na­mus, Dū­sei­kių so­cia­li­nės glo­bos na­mus, tie­sa, pas­ta­ruo­sius daug me­tų pra­var­džiuo­da­vo ne itin gra­žiu žo­džiu. Šiuo me­tu ša­ly­je vyk­do­ma in­ten­sy­vi to­kių glo­bos įs­tai­gų pert­var­ka: vie­toj vai­kų globos na­mų — gy­ve­ni­mas šei­mo­je ar­ba jai ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je, vie­toj glo­bos na­mų žmo­nėms su pro­to ir psi­chi­kos ne­ga­lia — pas­lau­gos bend­ruo­me­nė­je.

Ta­čiau bet ko­kios per­mai­nos, ypač vi­suo­me­nės įp­ro­čiuo­se, są­mo­nė­je, yra ne­leng­vas da­ly­kas. Apie to­kius prob­le­mos su­vo­ki­mo dvi­gu­bus stan­dar­tus, apie ki­to­niš­ką vi­suo­me­nės po­žiū­rį į vai­kus iš vai­kų glo­bos na­mų, laik­raš­tis „Kal­vo­to­ji Že­mai­ti­ja“ kal­bė­jo­si su Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos So­cia­li­nės pa­ra­mos ir rū­py­bos sky­riaus ve­dė­ja Lend­ra Bu­kaus­kie­ne.

Bū­ti­na keis­ti po­žiū­rį

So­cia­li­nės pa­ra­mos ir rū­py­bos sky­riaus ve­dė­ja ap­gai­les­ta­vo, kad da­lis vi­suo­me­nės tu­ri su­si­for­ma­vu­sią keis­tą nuos­ta­tą. „Te­gu bū­na kur no­ri, tik ne ša­lia ma­no na­mų“,— su to­kia po­zi­ci­ja daž­nai ten­ka su­si­dur­ti tiems, kurie įgy­ven­di­na įvai­rių glo­bos na­mų pert­var­ką. Ko­dėl da­lis žmo­nių no­ri ne­ma­ty­ti, ats­tum­ti, ig­no­ruo­ti ki­to­kius, li­ki­mo la­biau nusk­riaus­tus vi­suo­me­nės na­rius?

„Mano kartos žmonės turbūt pamena, kad šalia nebūdavo negalios turinčių žmonių. Jų ar­ti­mie­ji to­kius žmo­nes slėp­da­vo, jie ne­si­ro­dy­da­vo vi­suo­me­nė­je, bu­vo už­da­ry­ti tarp ke­tu­rių sie­nų. Da­bar jau­ni­mui vi­sai įp­ras­ta bū­ti kar­tu, jie mąs­to ki­taip“,— sa­ko L.Bu­kaus­kie­nė.

„Kai pa­žiū­ri į tuo­se na­muo­se gy­ve­nan­čio kiek­vie­no vai­ko is­to­ri­ją, sun­ku net pa­ti­kė­ti: kiek tam ma­žam žmo­gui te­ko pa­tir­ti, ką iš­gy­ven­ti. Tad sun­ku ti­kė­tis, kad vai­kas, pa­te­kęs į ki­tą ap­lin­ką, iš­kart pa­si­keis. Jam rei­kia lai­ko, ši­lu­mos, rū­pes­čio, to, ko gal­būt tas ma­žas žmo­gus ne­tu­rė­jo iki tol,— apie sun­kų kas­die­nį VšĮ „Kur­ki­me vai­kams ry­to­jų“ dar­buo­to­jų triū­są kal­bė­jo L.Bu­kaus­kie­nė. — Žiū­rė­ki­te, kaip žmo­nės rea­guo­ja. Ak­cen­tuo­ja­ma: bend­ruo­me­ni­nių vai­kų glo­bos na­mų vai­kas rū­ko, bai­si­si, pik­ti­na­si. O kiek vai­kų rū­ko prie įvai­rių Tel­šių mo­kyk­lų? Bet nie­kas to per daug ne­su­reikš­mi­na, nes rū­ko vai­kai iš šei­mų. Ki­ti suau­gu­sie­ji ei­na ir praei­na, net ne­sud­raus­mi­na“.

Dau­giau pa­kan­tu­mo

Bend­ruo­me­ni­nių vai­kų na­mų kai­my­nys­tė­je gy­ve­nan­ti mo­te­ris tei­gė ne­ga­lin­ti pa­sa­ky­ti nė vie­no blo­go žo­džio apie nau­juo­sius kai­my­nus. „Ne­gir­džiu aš jo­kio triukš­mo. Tik­rai ty­lu, ra­mu. Ne­ga­liu dėl nie­ko skųs­tis. Gy­ve­nu sa­vo gy­ve­ni­mą, die­ną esu dar­be, ne­tu­riu ka­da dai­ry­tis ar smal­sau­ti“,— kal­bė­jo mo­te­ris. Ji ste­bė­jo­si, kad kaž­kam ga­li truk­dy­ti to­kių vai­kų kai­my­nys­tė. Pa­sak mo­ters, o kaip tiems vai­kams iš­mok­ti gy­ven­ti, įp­ras­ti da­ry­ti kas­die­nius da­ly­kus, su­sit­var­ky­ti, įgy­ti so­cia­li­nius įgū­džius, jei vi­si ap­lin­ki­niai juos no­rė­tų iš­gui­ti iš sa­vo ap­lin­kos.

Mo­ko­si gy­ven­ti

Vai­kų psi­cho­lo­gas Li­nas Sluš­nys pab­rė­žė, kad bend­ruo­me­ni­niuo­se vai­kų glo­bos na­muo­se, tar­si šei­my­no­se, gy­ve­nan­tys vai­kai iš­moks­ta pag­rin­di­nių įgū­džių, pra­ver­sian­čių gy­ve­ni­me — tiek bend­ra­vi­mo su ša­lia gy­ve­nan­čiais žmo­nė­mis, tiek su šei­ma.

„Šei­my­ni­niuo­se na­muo­se vai­kams nė­ra pris­ta­to­mas mais­tas. Va­di­na­si, jie tu­ri pa­tys ga­min­tis. Taip pat rei­kia at­lik­ti na­mų ruo­šos dar­bus, pa­dė­ti tvar­ky­tis. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad tai da­ry­da­mas vai­kas mo­ko­si bend­rau­ti, rū­pi­na­si tam tik­rais da­ly­kais, to­dėl išė­jus į gy­ve­ni­mą jam bus leng­viau. Ste­bi­mas ir fi­nan­si­nio raš­tin­gu­mo ug­dy­mas. Tuo me­tu glo­bos na­muo­se to­kių są­ly­gų ug­dy­ti šias kom­pe­ten­ci­jas nė­ra“,— pab­rė­žė psi­cho­lo­gas. L.Sluš­nys dės­tė, kad vai­kai taip ug­do­si sa­vi­mo­nę ir sa­vit­var­dą, ka­dan­gi daug leng­viau kur­ti efek­ty­vius tar­pu­sa­vio san­ty­kius ir juos pa­lai­ky­ti. „Ne­ga­li pa­bėg­ti į ki­tą kor­pu­są, o tu­ri sp­ręs­ti prob­le­mas — taip, kaip nor­ma­lio­je šei­mo­je“,— sa­kė psi­cho­lo­gas.

Į mei­lę — mei­le

So­cia­li­ne dar­buo­to­ja VšĮ „Kur­ki­me vai­kams ry­to­jų“ bend­ruo­me­ni­niuo­se vai­kų glo­bos na­muo­se jau be­veik me­tus dir­ban­ti Vai­da Vit­ku­tė nus­te­bi­no sa­vo ener­gi­ja ir po­zi­ty­vu­mu. Ji pa­sa­ko­jo, jog su di­džiu­liu džiaugs­mu ei­na kas­dien į sa­vo dar­bą, lyg į sa­vo ant­rą šei­mą. Taip jaus­tis ne­sun­ku: juk su vai­kais bend­rau­ja­ma nuolat: kar­tu ruo­šia­mas val­gis, kar­tu val­go­ma, tvar­ko­ma­si, rū­pi­na­ma­si ki­tais bui­ties rei­ka­lais. Ži­no­ma, ir iš šir­dies pa­si­kal­ba­ma, ap­ta­ria­mi džiaugs­mai ir rū­pes­čiai. Taip, kaip ir tik­ro­je šei­mo­je.

Paš­ne­ko­vė nes­lė­pė, jog glo­bo­ja­miems vai­kams rei­kia ir griež­tes­nio žo­džio, aiš­kių tai­syk­lių, tai pa­de­da jiems bręs­ti, su­vok­ti, kas ge­ra, kas blo­ga. Ta­čiau ge­riau­si re­zul­ta­tai pa­sie­kia­mi per gra­žų bend­rą dar­bą, bend­rą vi­siems mie­lą veik­lą, po­kal­bius, žai­di­mus, ki­tus už­siė­mi­mus. Kai žmo­gų pa­žįs­ti, ge­riau jį sup­ran­ti, iš­nyks­ta bar­je­rai ir ste­reo­ti­pai — įsi­ti­ki­nu­si dar­buo­to­ja. Jos ma­ny­mu, nesk­lan­du­mus su prie­šiš­kai nu­si­tei­ku­sia vi­suo­me­ne pa­dė­tų išsp­ręs­ti glau­des­nis bend­ra­dar­bia­vi­mas, nuo­šir­des­nis tar­pu­sa­vio bend­ra­vi­mas. Juk kaip šauk­si, taip at­si­lieps — sa­ko liau­dies iš­min­tis.

„Įsi­vaiz­duo­ja­te, kai sa­vo vai­kų pak­lau­siau, o ko jie atė­jo gy­ven­ti bū­tent čia, jie man at­sa­kė: „Mes čia esa­me vi­sa­ver­čiai, mes tu­ri­me sa­vo ad­re­są! Mums jau ne­be gė­da!“,— apie vai­kų po­rei­kį bū­ti priim­tiems vi­suo­me­nė­je, sup­ras­tiems, gau­ti taip rei­ka­lin­gos mei­lės ir rū­pes­čio, jaut­riai kal­bė­jo so­cia­li­nė dar­buo­to­ja Vai­da Vit­ku­tė.

„Kalvotoji Žemaitija” inf.