Pagalba priimant sprendimus: ant keramikos dubenėlių – kauniečio Romo gyvenimo istorijos

„Prieš dešimt metų ir daugiau vaikščiodavau vienas valandą ar daugiau, žiūrėdavau į gamtą. Mačiau antis, gulbes – laukinės neprisileidžia. Kai vaikščiojau su tėveliu, jis parodė man lubinus“, – vienoje iš penkių istorijų vaikystės prisiminimais dalijasi Kauno „Arkos“ bendruomenės narys Romas Jakucevičius.

Papasakoti savo gyvenimo istorijas jam padėjo pagalbos priimant sprendimus specialistė Indrė Jaugėlaitė. Pagal jas Romo sukurti piešiniai buvo perkelti ant penkių keramikos dubenėlių. Kiekvienas dubenėlis yra unikalus rankų darbo kūrinys.

Pasak Indrės, dubenėliai yra ne tik labai gražūs, bet ir žymi Romo pasiektą individualų tikslą – asmeninę istoriją papasakoti piešiniais ant penkių molinių dubenėlių.

Galimybę išsikelti ir įgyvendinti šį tikslą R. Jakucevičiui suteikė dalyvavimas projekte „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“. Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įgyvendinamu projektu išbandomos intelekto ir psichosocialinę negalią turintiems žmonėms skirtos paslaugos, kuriančios jiems galimybę gyventi bendruomenėje kartu su visais.

Nauja paslauga

I. Jaugėlaitė, baigusi vaiko gerovės ir socialinės apsaugos studijas Kaune, Kolpingo kolegijoje, pradėjo dirbti Kauno „Arkos“ bendruomenėje. Kai po metų jaunai specialistei pasiūlė pisijungti prie pagalbos priimant sprendimus komandos, ji kartu su dviem kolegėmis drąsiai nėrė į įdomų iššūkį.

„Pagalbos priimant sprendimus paslauga Lietuvoje yra visai nauja. Nežinojom, kaip dirbti, buvom gavę tik tam tikras gaires, tad pačioms teko galvoti, kaip su klientais kurti ryšį, padėti atsiskleisti, siekti individualių tikslų. Stengėmės su bičiuliais kurti artimą santykį, kad jie noriai kreiptųsi pagalbos ir kad galėtume padėti jiems suprasti jų sprendimų naudas ir pasekmes“, – pasakoja Indrė.

Pagalbos priimant sprendimus paslaugos klientai yra visi 15 Kauno Arkos bendruomenės dienos centrą lankančių bičiulių (taip bendruomenėje vadinami žmonės, turintys intelekto ar psichosocialinę negalią). Kiekviena specialistė turi po penkis globotinius. Indrės klientais tapo Romas, Naglis, Marius ir dvi Astos. Du iš jų yra grupinio gyvenimo namų gyventojai, kiti į dienos centrą atvyksta iš namų.

Specialistė prisipažįsta, kad ryšys su kiekvienu mezgėsi labai skirtingai – su vienais rasti bendrą kalbą buvo labai lengva, o kiti ėmė pasitikėti tik po kurio laiko, įdėjus daugiau pastangų. Ne visi bičiuliai lengvai komunikuoja verbaline kalba, todėl bendraujant padeda simboliai, lengvai suprantama kalba.

Pasak Indrės, nelengva buvo įgyti ir bičiulių tėvų pasitikėjimą: „Iki prasidedant projektui kai kurių net nebuvau mačiusi. Teko važiuoti į namus, pasakoti, koks čia projektas, aiškinti, kad tai yra nemokama paslauga.“

Romo kelionė link tikslo

Dar iki prasidedant projektui Indrė žinojo, kad Romas yra gana uždaras, nedrąsus, nemėgsta pasakoti apie save, už tai be galo domisi augalais, gyvūnais, be to, jam rūpi istorija, pasaulio naujienos, orų prognozės.

Dirbdama su bičiuliu specialistė įsitikino, kad jis yra labai meniškos prigimties – piešimas ir keramika jį tiesiog išlaisvina. Tai padėjo ir siekiant individualaus tikslo.

Indrė pabrėžia, kad išsikelti tikslą turi pats pagalbos priimant sprendimus paslaugos klientas: „Tikslas gali būti visiškai neįveikiamas – pavyzdžiui, nuskristi į kosmosą. Specialistas privalo paaiškinti, kad tam reikia baigti specialius mokslus ir pan., taigi, tokį tikslą įgyvendinti būtų labai sudėtinga, tad vertėtų išsikelti lengviau pasiekiamą tikslą. Galima siūlyti variantus, patarti, bet apsispręsti turi pats bičiulis.“

Pašnekovės teigimu, Romo tikslas buvo suformuluotas dar prieš jiems pradedant kartu dirbti, bet jis buvo pernelyg sudėtingas, sunkiai įveikimas. Ankstesnį tikslą teko išskaidyti ir sumažinti, pritaikyti prie bendruomenės galimybių.

„Palengva pradėjom dirbti. Stengiausi iš Romo ištraukti, ką jis gali žmonėms papasakoti apie save, savo gyvenimą. Be to, turėjau jam išaiškinti, kad tai – istorijos apie jį, o ne apie gyvūnus, nes bičiulis labiau koncentruojasi į gamtą, o ne į savo išgyvenimus, – pasakoja Indrė.“

Netrukus paskelbus karantiną dienos centras buvo uždarytas, ir darbą teko pristabdyti. Indrė su bičiuliu susitikdavo tik lauke ir stengėsi, kad jau sukurtas ryšys nenutrūktų.

Pasak specialistės, Romas atsiskleisti gali tik bendraudamas su žmonėms, kuriais pasitiki, o siekiant įgyti jo pasitikėjimą ir sukurti ryšį reikia įdėti daug darbo. Prakalbinti bičiulį jai labai padeda „minčių lietaus“ metodas: Indrė užduoda daugybę klausimų ir užrašo atsakymus, kurie paprastai susideda iš vieno ar dviejų žodžių.

„Teko surengti daug „minčių lietaus“ seansų, kol iš paskirų žodžių susidėliojo penki tekstai. Kiekvieną istoriją Romas iliustruodavo, po to piešinį padedant asistentei Virginijai Matulaitytei specialia „tapšnojimo“ technika perkeldavo ant dubenėlių, – pasakoja specialistė. – O kiek laimės jo veide būdavo kiekvieną kartą, kai man rodydavo šviežiai iš krosnies ištrauktą dubenėlį!“

Pagrindinis parodos organizatorius

Kai buvo sukurti visi penki dubenėliai, Indrė su bičiuliu ėmėsi rengti parodą. Pašnekovė pabrėžia, kad parodos organizatorius buvo pats Romas, ji buvo tik pagalbininkė.

„Klausinėjau, ko jis pats norėtų, kaip įsivaizduoja parodos atidarymą. Romas norėjo, kad būtų eksponuojami jo sukurti dubenėliai, piešiniai, šeimos nuotraukos, kad būtų vaišių ir muzikos. Prieš parodą kartu ėjom į parduotuvę. Visus gėrimus ir užkandžius išsirinko pats Romas“, – neslepia džiaugsmo Indrė.

Į renginį Romas sukvietė visą Kauno „Arkos“ bendruomenę, pats visiems išdalijo kvietimus. Susirinkusieji į parodos atidarymą apžiūrinėjo Romo darbus, vaišinosi ir klausėsi jo parinktos muzikos.

„Prieš didesnę auditoriją Romas jaučiasi šiek tiek nejaukiai, nemoka būti dėmesio centre, bet savo parodos atidaryme jautėsi be galo laimingas“, – džiaugiasi Indrė.

Specalistė užrašė bičiulio įspūdžius apie parodą.

Indrė: Ar norėtum daugiau tokių parodų su savo darbais?

Romas: Dar galvoju.

Indrė: Kuri istorija ir dubenėlis tau labiausiai patinka?

Romas: Gal Kauno marios su lubinais.

Indrė: Kas tau buvo lengviausia ir kas sunkiausia siekiant tikslo?

Romas: Lengva piešti ant dirbinių. Nelabai lengva istorijas kurti.

Indrė: O kas tau patiko parodoje?

Romas: Daug žmonių aplankė, nuotraukas pažiūrėjo, piešinius, parodą (šypsena).

Baigiant pokalbį Indrė priduria, kad projektas tik įpusėjo, tad jiedu su Romu jau galvoja apie naują tikslą. Beje, visus penkis istorijų dubenėlius galima įsigyti – Romas juos parduoda.

Penkios Romo istorijos

Nr.1 Varnėnas

Pradėjau gaminti inkilus ir lesyklas, kai buvau mažiukas. Darydavau pats, tėtis turėjo medienos, žinojau, kaip naudotis pjūklu, plaktuku, replėmis ir vinimis. Esu pastatęs vieną inkilą ir vieną lesyklėlę. Inkilą pririšau prei medžio, o lesyklėlę ant stovo. Kabinau savo kieme, vėliau stebėdavau zylutes ir žvirblius, buvo gera, gražu. Prisimenu, nes pats dariau. Su pagalba padaryčiau dar ir pakabinčiau ,,Arkos“ kieme.

Nr.2 Kauno marios

Prieš dešimt metų ir daugiau vaikščiodavau vienas valandą ar daugiau, žiūrėdavau į gamtą. Mačiau antis, gulbes – laukinės neprisileidžia. Kai vaikščiojau su tėveliu jis parodė man lubinus. Trise su tėveliu ir mama važiuodavome maudytis į marias. Prie kranto negilu, tada dar nemokėjau plaukti.

Nr.3 Katės

Gražios man katės, mieliausios yra pilkos. Viso turėjau 6 kates: pilkas ir margas. Pamenu dviejų vardus: Pilkutė ir Margutė. Jei gyvenimo namuose galėčiau laikyti katę, tai dar svarstyčiau. Kates reikia maitinti mėsa ir žuvimi. Galvoju, kad katės ant kelių lipa ir gydo ligas savo šiluma.

Nr.4 Piešimas

Patinka piešti, smagu. Daugiausiai piešiu gamtą, augalus. Gražiausios spalvos neturiu, visos įvairios. Jaučiuosi patenkintas, kai piešiu. Dažniausiai naudoju pieštukus. Per savaitę piešiu vieną kartą. Piešimas užtrunka vieną dieną, o visus piešinius laikau stalčiuje.

Nr.5 Sodas

Mano šeima iš keturių žmonių: manęs, brolio, mamos ir tėčio. Labiausiai sutariu su mama, bet daugiausiai laiko praleisdavau vienas arba su augintiniais. Kol neturėjom mašinos, keldavomės garlaiviu per Kauno marias. Prisimenu šlaitus, nedaug siūbuodavo, o garlaivio pavadinimas ,,Nemunas“. Man buvo gal 10 metų. Pamary turėjome sodą, auginome kriaušes, slyvas, obuolius, vyšnias. Sode su tėvais sėjome, ravėjome, kasdavom žemę, tvarkydavom daržą. Beveik kiekvieną savaitgalį pavasarį ir vasarą nakvodavome namuke.

Lrytas.lt ir Institucinės globos pertvarkos projekto informacija

Kauno ,,Arkos“ bendruomenės archyvo nuotr.