Atradę namus – surado ir darbą

Psichikos negalią turintys žmonės vis dar tebėra viena labiausiai pažeidžiamų ir diskriminuojamų visuomenės grupių. Deja, jiems stinga įdarbinimo, apgyvendinimo paslaugų. Nuo 2020 m. Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija (LSPŽGB) trijose savivaldybėse pradėjo vykdyti bandomąjį apsaugoto būsto projektą. Jo rezultatai atskleidė, kad tinkamai parinktos paslaugos padeda psichikos negalią turintiems žmonėms atsistoti ant kojų, grįžti į bendruomenę.

Apsaugoto būsto atvejo vadybininkė Daiva Matulevičiūtė sako, kad apsaugotame būste gali gyventi psichosocialinę negalią turintys žmonės, kurie neturi savo būsto. Apsaugoto būsto paslaugos gavėjams nereikia mokėti būsto nuomos, jiems apmokamas internetas, būsto išlaikymo mokesčiai, padedama įsigyti buities įrangą, reikalingus baldus.

„Bandomoji apsaugoto būsto paslauga – tai daug daugiau nei tik pagyvenimas nemokamame būste. Reikia išsikelti tikslus ir jų siekti. Patys žmonės šiuos tikslus nusimato ir su atvejo vadybininku siekia to, kas jiems aktualu. Vieni nori susirasti darbą, išmokti planuotis laiką, laikytis dienotvarkės, atnaujinti nutrūkusius santykius su giminėmis ir draugais. Kiti siekia išmokti tvarkytis buityje, gaminti valgį, atsikratyti skolų, susitvarkyti dokumentus dėl asmeninio bankroto ar alimentus vaikui išlaikyti“, – pasakoja D. Matulevičiūtė.

Žmonėms, apsigyvenusiems apsaugotame būste, rūpi ir tai, kur jie gyvens toliau, pasibaigus projektui, todėl jų tikslai susiję ir su nuosavo būsto nuoma – užsirašyti į eilę socialiniam būstui gauti ar patekti į savarankiško gyvenimo namus. Daliai tai įgyvendinti pavyksta.

Vieno drąsa įkvėpė ir kitą

Tadas ir Inga (vardai pakeisti) apsaugotame būste apsigyveno 2020 metų vasarą. Iki tol jie abu gyveno socialinės globos namuose. Dar gyvendamas įstaigoje Tadas sakėsi norįs išeiti iš jos ir išmokti gyventi savarankiškai. Inga kiek abejojo savo gebėjimais gyventi savarankiškai, jai stigo pasitikėjimo savimi, tačiau Tado pasiryžimas pereiti į apsaugotą būstą, jo didžiulis noras išeiti iš socialinės globos namų įkvėpė ir Ingą.

Apsaugoto būsto atvejo vadybininkė Daiva Matulevičiūtė pasakoja, kad Tado ir Ingos gyvenimo istorijos skaudžios ir sudėtingos. Tadas turi negalią nuo gimimo. Mama paliko jį ligoninėje, todėl Tadas augo kūdikių namuose, paskui vaikų globos namuose, po to specializuotuose vaikų globos namuose, o sulaukęs 18 metų buvo perkeltas į socialinės globos namus, kuriuose gyveno 16 metų, kol atsirado proga įsikurti apsaugotame būste.

„Tadui išėjimas iš institucijos ir persikėlimas į apsaugotą būstą buvo milžiniškas žingsnis. Tai kardinaliai pakeitė jo gyvenimą! Įsivaizduokite, anksčiau šis žmogus net negalėjo išeiti iš globos namų teritorijos, o apsigyvenęs apsaugotame būste jis pirmąsyk gyvenime tapo laisvas. Jam šis persikėlimas prilygsta skrydžiui į kitą planetą, kurioje nusileidus viskas nauja, nepažįstama, viską reikia suprasti ir išmokti“, – su pasididžiavimu pasakoja pašnekovė.

Inga socialinės globos namuose gyveno 15 metų. Ji į instituciją pateko susirgus psichikos liga. O susirgo mergina po skaudžių netekčių, trauminių išgyvenimų, ilgalaikio psichologinio ir fizinio smurto. „Tuo metu Ingos savivertė buvo itin menka, tai socialinės globos namai jai atrodė tarsi „šiltnamis“, kuriame gyventi atrodė saugu. Ingai buvo baisu išeiti iš globos namų ir tik Tado pasiryžimas keisti gyvenimą, jo padrąsinimas įkvėpė moterį žengti šį žingsnį“, – šypsosi D. Matulevičiūtė.

Teko pradėti nuo pradžių

Moteris pasakoja, kad visų pirma jos globotiniai turėjo susitvarkyti visą šūsnį oficialių dokumentų, prašymų dėl išmokų pervedimo, dėl gyvenamosios vietos deklaravimo. Po to mokėsi gyventi bute, prisiimti atsakomybę už kasdienės buities tvarkymą, apskaičiuoti savaitės ir mėnesio biudžetą, taupiai apsipirkti, įjungti ir išjungti skalbimo mašiną, dujas. Mokėsi stebėti savo sveikatą, laiku nueiti pas gydytojus, kurti ryšį ir jį palaikyti su psichikos negalią vienijančios organizacijos bendruomene. Mokėsi naudotis visuomeniniu transportu, pažinti miestą.

„Inga ir Tomas iki šiol mokosi pažinti save, gerbti save ir kitus, pasitikėti savo jėgomis, nebijoti suklysti, nebijoti pasakyti: „šiandien aš pavargau, noriu ramiai pailsėti“, stiprinti savo psichologinį atsparumą. Jie mokosi sutarti tarpusavyje, gerbti vienas kito įpročius, pomėgius“, – pasakoja pašnekovė.

Ji sako, kad itin daug pasiekta stiprinant Ingos ir Tado fizinę bei psichinę sveikatą: paskirtas individualius poreikius atitinkantis gydymas, Tadui atlikta svarbi operacija, kuri pagerino jo gyvenimo kokybę, parinkti vaistai, kurie padeda kontroliuoti jo ligą. Ingai atlikti visi reikalingi medicininiai tyrimai, diagnozuoti ir pradėti gydyti fizinės sveikatos sutrikimai.

„Atvejo vadybininkas ne tik formuoja ir stiprina apsaugoto būsto paslaugos gavėjų įgūdžius ir motyvaciją naudotis esama pagalbos sistema, savarankiškai spręsti kylančias problemas, tarpininkauja įvairiose įstaigose. Labai svarbu juos nuolat palaikyti, padrąsinti, stiprinti psichologinį atsparumą, sumažinti baimę dėl ateities. Žengiame į priekį žingsnis po žingsnio: trims mėnesiams su kiekvienu atskirai sudarome planą, kuriame Tadas ir Inga išsikelia asmeninius tikslus, numato, ką norėtų išmokti, pasiekti. Praėjus šiam laikotarpiui, susėdame ir kartu peržvelgiame planą: kas pavyko, o ties kuriais tikslais dar reikia padirbėti“, – apibendrina specialistė.

Svajonė dirbti išsipildė su kaupu

Pašnekovė sako, kad Tadas visą laiką svajojo dirbti. „Jam labai svarbu pačiam užsidirbti pinigų. Deja, vyro darbingumo lygis labai mažas. Laimei, pavyko susirasti darbą. Reikėjo matyti, kaip jis didžiavosi savo darbu, kiek dėjo pastangų, siekdamas jį atlikti puikiai. Deja, pirmąjį darbą teko palikti, nes darbdavys pradėjo naudotis Tado geranoriškumu: didino darbo krūvį, nemokėjo priedo už papildomai atliktą darbą. Tadui dirbti yra labai svarbu, tad netrukus rado kitą darbą, kuriame dirba iki šiol“, – šypsosi specialistė.

Moteris pasakoja, kad Tadas ankstyvą rytą noriai keliasi ir važiuoja į kepyklėlę, kurioje dirba pagalbiniu darbininku. Tadas yra geranoriškas ir pareigingas darbuotojas: jis sutinka pavaduoti susirgusį bendradarbį, niekada nevėluoja, neišsisukinėja nuo darbo. Prasiplėtė jo socialiniai ryšiai: gerai sutaria su bendradarbiais, važiuoja su jais į įmonės organizuojamas išvykas.

D. Matulevičiūtė pasakoja, kad Inga nuo metų pradžios lanko profesinės reabilitacijos programą, – mokosi socialinio darbuotojo padėjėjo profesijos. Ji atsakingai vertina savo mokslus, siekia įgyti įgūdžių, kurių anksčiau neturėjo, pvz., naudotis kompiuteriu. Inga labai švelni, atidi, sąžininga, ji labai myli senus žmones, yra kantri, linkusi padėti, atjausti. Šiuo metu ji atlieka praktiką: lankosi senų žmonių, kuriems reikalinga pagalba, namuose ir padeda jiems atlikti buities darbus, nuperka maisto produktų. Ji su meile kalba apie kiekvieną aplankytą seną žmogų. Jau liepą Inga laikys baigiamąjį egzaminą ir pradės dirbti pagal naujai įgytą profesiją.

Pagarbos esame vertas kiekvienas

Apsaugoto būsto atvejo vadybininkė sako, kad šių nuostabių žmonių dvejų metų gyvenimas apsaugotame būste įrodė, kad kiekvienas žmogus, kuris turi mažesnę ar didesnę negalią, yra vertas pagarbos, turi teisę gyventi savarankiškai, įgyti trūkstamus įgūdžius, išmokti priimti sprendimus, prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.

„Taip, pradžioje nėra lengva, nes gyvenimas institucijoje „nugalina“, iškreipia žmogaus suvokimą apie tai, kaip veikia visuomenė, kaip tapti jos dalimi. Uždaroje įstaigoje susiformuoja savos taisyklės, apie ten gyvenančius žmones susidaro neigiamas įvaizdis, jie laikomi pavojingais, grėsmingais arba nevisaverčiais. Tado ir Ingos atvejis įrodo, kad net ilgus metus gyvenę uždaroje aplinkoje, padedami specialistų žmonės su negalia gali integruotis į visuomenę ir tapti savarankiškais. Jau seniai įrodyta, kad stacionarios globos institucijos vienareikšmiškai žalingos, brangios ir tik labai nedidelė dalis jose gyvenančių žmonių iš tiesų yra nepajėgūs gyventi bendruomenėje“, – sako ji.

NUOTRAUKA: asociatyvioji nuotrauka iš Unsplash.com

TEKSTAS: Institucinės globos pertvarkos.