NUO INSTITUCINĖS GLOBOS – LINK ŠEIMAI ARTIMOS APLINKOS
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vykdo institucinės globos pertvarką – perėjimą nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų. Šalyje vaikų globos namai pertvarkomi į bendruomeninius vaikų globos namus.
Žengtas pirmas žingsnis
Antazavės socialinių paslaugų centre „Kartų namai“ globojami 26 auklėtiniai. Netoli Dusetų, Užtiltėje, antazaviškiai su Lietuvos ir užsienio šalių parama įrengė bendruomeninius namus vaikams. Čia nupirktas atskiras namas. Jis renovuotas ir pritaikytas gyventi aštuoniems vaikams.
Antazavės socialinių paslaugų centro „Kartų namai“ direktoriaus pavaduotoja socialiniam darbui Marytė Šileikienė sako, jog įkurtuves tenka atidėti dėl paprasčiausių materialinių dalykų. Bendruomeniniams vaikų namams Užtiltėje trūksta baldų.
Obeliai jau persitvarkė
Kol antazaviškiai dar tik ruošiasi aštuonetą globos namuose kol kas gyvenančių vaikų įkurdinti bendruomeniniuose namuose Užtiltėje, prie garsėjančio tradicinėmis žirgų lenktynėmis Sartų ežero, už kelių dešimčių kilometrų nuo Antazavės esantys Obelių vaikų globos namai visus savo ugdytinius jau apgyvendino atskiruose namuose.
Obelių vaikų globos namų direktorius Tadas Stakėnas sako, jog tai buvo šioks toks iššūkis. Ugdytinių neįkurdinsi bet kokiame name. Svarbu laikytis nustatytų higienos normų, pastato išplanavimo, kvadratūros reikalavimų. Jame turi būti keli miegamieji, sanitariniai mazgai, virtuvė, bendras erdvus kambarys ir t. t. Neabejotinai verta, tačiau nebuvo lengva surasti keturis atskirus namus. Du pavyko išsinuomoti vietoje – Obelių seniūnijoje, kitus du – Rokiškio mieste.
Dar neseniai Obelių globos namuose augo 60 auklėtinių. Pastaraisiais metais jų skaičius sumažėjo iki 40. Keturiuose atskiruose namuose dabar gyvena po aštuonis buvusių institucinių Obelių vaikų globos namų ugdytinius. Pagrindiniame pastate beliko tik pilnametystės sulaukusių jaunuolių grupė, kurie dar mokosi bendrojo ar profesinio lavinimo mokyklose.
Paklaustas, ar pasiteisino tokia vaikų globos namų pertvarka, Obelių globos namų direktorius T. Stakėnas pateikė štai tokį iškalbų faktą. „Anksčiau, kai iš bendros išvykos artėdavome prie Obelių, vaikai giliai atsidusdavo ir sakydavo, jog vėl grįžtame į internatą, o dabar malonu jų akyse tokiais atvejais matyti džiaugsmo kibirkštėles ir girdėti, jog parvažiuoja namo“, – pasakoja T. Stakėnas.
Dabar vaikai turi ne tik tikrus savo namus, bet ir savo kiemą, savo erdvę, gali rūpintis aplinka. Auklėtiniai gyvena kaip ir daugelis jų bendraamžių, kuriuos augina tėvai.
Vaikams tikrai geriau
Obelių globos namų direktoriaus pavaduotoja socialiniams reikalams Elona Adomavičienė pasakoja, kad pirmoji šeimyna atskirame bendruomeniniame name įsikūrė beveik prieš trejetą metų – 2017 m. vasarį, paskutinė – šių metų rugsėjį. Paskirstyti vaikus, kurie kartu gyvens viename ar kitame name nebuvo sudėtinga, nes ir instituciniuose namuose jie jau augo atskiromis grupelėmis. Pasistengta, kad broliukai ir sesutės ar kitais giminystės saitais susiję vaikai augtų kartu.
E. Adomavičienė atvirai sako, kad taip gyventi jų ugdytiniams daug jaukiau ir geriau negu instituciniuose namuose. Čia vaikai tampa savarankiškesni, geriau ugdomi jų socialiniai įgūdžiai. Po pamokų ir kitų veiklų ugdytiniai į savo namus parvažiuoja mokykliniu autobusu, kaip ir visi kiti mokiniai. Jiems ypač patinka visiems kartu eiti į parduotuvę ir su socialine darbuotoja įsigyti maisto produktų, higienos reikmenų ir kitų būtiniausių prekių. Kiekviena tokia šeimyna turi bendrą debetinę banko kortelę. Taigi, vaikai mokomi finansinio raštingumo. Tai labai svarbu, nes vieša paslaptis, kad daugelis institucinėje globoje augusių auklėtinių, pradėję savarankišką gyvenimą, nesugeba tinkamai tvarkyti savo pinigų, jiems trūksta kitų socialinių įgūdžių.
Vaikai, augdami bendruomeniniuose vaikų globos namuose, mokosi tvarkytis, įgyja higienos įgūdžių. Anot E. Adomavičienės, net ir ne tai yra svarbiausia. „Visada pabrėžiu, kad nedarome darbų už juos. Jei matome, kad trūksta kažkokių įgūdžių, duodame užduotis, bet viską padaryti turi jie patys“, – sako ji. Smagu žiūrėti, kaip jie ne tik savo kambariais rūpinasi, bet ir visą namą, jo kiemą prižiūri, kartu su socialiniais darbuotojais ruošiai maistą, čia vyresnieji atsakingiau rūpinasi mažesniaisiais savo broliukais ir sesutėmis.
Tiesa, tokia vaikų globos namų pertvarka iš socialinių darbuotojų reikalauja didesnių pastangų, atsakomybės, geresnio pasirengimo tokiam atsakingam darbui. Dabar socialinis darbuotojas, būdamas su vaikais, ne tik privalo jiems visą parą būti tikrtu tėvu ar mama, bet neretai staiga susiklosčius nenumatytoms aplinkybėms, pats imtis ryžtingų veiksmų.
Už lango tamsus gruodžio vakaras. Viename iš jaukių namų apsigyvenusi Urtė susirango ant minkšto fotelio arčiau šiltos krosnies ir piešia visomis vasaros spalvomis žydinčią pievą. Nė nereikia būti psichologu, jog suprastum, jog mergaitei čia gera ir jauku. O štai Mantas iš kaladėlių stato namą. Gal jis bus panašus į tuos, kuriuose žengė pirmuosius savo žingsnius gyvenime, gal į šituos, kur dabar jaukiai gyvena, kur rytais kvepia gardžiais blynais ir saldžia uogiene, o gal į pilį, kurią norėtų pasistatyti užaugęs… Instituciniuose globos namuose augę vaikai nenori kalbėti arba svajoti apie savo ateitį, o įsikūrę bendruomeniniuose – jie jau pradeda statyti savo svajonių pilis.
„Zarasų kraštas” inf.