Psichosocialinė negalia nesutrukdė Rokui siekti svajonės: neįgalumo pašalpos užteko, bet turėti darbą – geriau

Kartais siekti savo svajonės būna labai sunku, tačiau svajonės tuo ir žavios – kelias iki jų neretai būna ilgas ir vingiuotas, bet visada – vertas kiekvieno nueito žingsnio tikslo link. Visai šalia Šiaulių, nedideliame Kairių miestelyje gyvenantis Rokas Preimontas galėtų būti puikus pavyzdys – kaip gyvenant su psichosocialinės negalios diagnoze bei turint įvairių kitų sveikatos sutrikimų nepasiduoti ir iš esamos situacijos bandyti išspausti maksimumą.

27-erių Rokas su mama gyvena nedideliame miestelyje šalia Šiaulių – Kairiuose. Rokas nuo vaikystės turi sudėtingų sveikatos problemų – jam diagnozuota psichosocialinė negalia bei kiti sveikatos sutrikimai, trikdantys optimalų jauno vyro dalyvavimą socialiniame gyvenime.

Tačiau Rokas nenorėjo, kad jo negalia būtų stipresnė už jį patį ir nusprendė neužsidaryti tarp keturių sienų: dėti maksimalias pastangas, kad gyvenimas, su jam nulemtomis sveikatos diagnozėmis, taptų kaip įmanoma pilnavertiškesnis.

Mažais žingsneliais pirmyn

Nors vyras gaudavo stabilias pajamas – neįgalumo pašalpą – troško įsidarbinti ir tapti labiau nepriklausomu, įgyti naujų žinių, patobulėti. VšĮ Žmogiškųjų išteklių stebėsenos ir plėtros biuras įgyvendino Europos socialinio fondo lėšomis finansuotą projektą „Aš galiu!“, į kurį Rokas buvo pakviestas: mokėsi vienoje profesinio rengimo įstaigoje bei siekė įgyti virėjo specialybę.

„Man iš tiesų labai patinka gaminti maistą – nuo pat mažens tai mane domino ir vis bandydavau kažką pasigaminti“, – šypteli R. Preimontas, paklaustas, kodėl jį domina būtent ši sritis.

Roko istorija išsiskiria tuo, kad jis nuo pat dalyvavimo projekte pradžios aiškiai įsivardino tikslus, kurių nori pasiekti, tad kryptingai lankė užsiėmimus, buvo pareigingas, draugiškas aplinkiniams, suvokė žingsnius, kuriuos turi žengti norint pasiekti savo tikslą.

Aktyviai dalyvavo savęs pažinimo mokymuose, tarpasmeninio bendravimo mokymuose, darbinių įgūdžių ugdymo, palaikymo ir atkūrimo veiklose, įsitvirtinimo darbo rinkoje veikloje. Įgytos žinios ir įgūdžiai padėjo Rokui suprasti darbo paieškos mechanizmą, tarpusavio santykius tarp bendradarbių.

Pašnekovas neslėpė dėkingumo už suteiktas žinias ir įgūdžius, kurie leido jam geriau pažinti save iš įvairių pusių. Be to, projektas suteikė galimybę sustiprinti savo fizinę ir psichinę sveikatą.

Vertina galimybę dirbti

Šiuo metu Rokas dirba vieno restorano virtuvėje kaip pagalbinis darbuotojas. Šioje pozicijoje jis – jau beveik dvejus metus. Darbas jam padeda aiškiau struktūruoti dienos laiką, moko planuoti, ugdo pareigingumą ir sukuria saugumo jausmą bendruomenėje.

Roką supantys žmonės tiki, kad ateityje jo laukia dar didesni pozityvūs pokyčiai: pavyks sėkmingiau kurti socialinius ryšius tiek su artimaisiais, tiek darbinėje aplinkoje.

Rokas kukliai prisipažįsta, kad jo svajonė – tapti virėju, tačiau sako suprantąs, kad ji, turint omenyje jo gebėjimus ir sveikatos problemas, nėra lengvai įgyvendinama, tad kol kas semiasi patirties talkindamas restorano virtuvėje.

Čia pat jis pats patraukia save per dantį prisipažindamas, kad darbe galbūt nėra pats mylimiausias kolega, nes negali pareigų atlikti taip greitai, kaip kiti. „Esu šiek tiek lėtapėdis… Dalykai man ilgiau užtrunka, dirbu lėčiau negu kiti, bet stengiuosi“, – atvirai sako jis.

Restorane Rokas dirba penkias dienas per savaitę, darbas veja darbą, tad patirties ir naujų iššūkių jaunas vyras nestokoja, tačiau džiaugiasi, kad turi darbą, jaučia asmeninį tobulėjimą bei progresą, o negana to, džiugina ir mamą. „Turbūt nė viena mama nenorėtų, kad suaugęs sūnus sėdėtų namie ir nieko nedarytų“, – nusijuokia jis.

„Darbas nelengvas, visą dieną ant kojų, pavargstu. Grįžtu namo vėlai, o ankstų rytą vėl reikia keltis į darbą – ir taip iki savaitgalio, tad kartais tikrai norėtųsi daugiau poilsio, bet džiaugiuosi, kad turiu darbą. Jeigu neatleidžia, tai, matyt, viskas gerai“, – šypteli pridurdamas.

Geriausia kritikė – mama

Rokas mena, kad maisto gamyba jam buvo įdomi nuo vaikystės, mat mėgdavo stebėti, kaip gamina mama, jai padėti. Šiandien tai, galima sakyti, jauno vyro hobis.

Kadangi gyvena priemiestyje, nuosavame name, savaitgaliais, kuomet nedirba, Rokas sako talkinantis su įvairiais buities darbais, kurių netrūksta, o mamai vienai viską atlikti būtų sudėtinga, mat ji ir pati yra dirbanti. Tačiau jeigu tik randa laisvą valandėlę ir nepristinga įkvėpimo, – Roką didžiausia tikimybė sutikti būtent virtuvėje.

„Man patinka gaminti skirtingą maistą – sriubas, kepsnius, kotletukus, blynus, net pyragus! Mėgstu juos fotografuoti, o tomis nuotraukomis pasidalinti feisbuke. Virtuvėje galiu bandyti, ragauti, vis patobulėti“, – džiugiai dalijasi jis.

Geriausia Roko patiekalų kritikė ir ragautoja, žinoma, jo mama Ramutė. Vyras šypsosi, kad mama jau spėjo įprasti, jog jis moka skaniai gaminti, todėl vis dažniau to iš jo tikisi.

„Viską ragaujame kartu. Būna, kad aš atsakingas už pietų gamybą tiek sau, tiek mamai. Tiesą sakant, kartais jau kiek ir pabosta, mamai sakau, kad eitų gaminti pati, ne tik aš vienas“, – juokiasi Rokas.

Galimybė gyventi visavertiškai

Projekto „Aš galiu!“ nauda visuomenei neabejotina: socialiai pažeidžiami asmenys buvo įtraukti į profesinį rengimą bei įgalinti darbo paieškos procese. Šis projektas padėjo įgyti reikalingų žinių ir įgūdžių, suteikė pasitikėjimą savo gebėjimais. Tai padėjo dalyviams tapti nepriklausomais ir labiau integruotis į visuomenę.

Roko sėkmė ir pavyzdys kitiems žmonėms parodė, kad, neturint optimalių sveikatos sąlygų ir galimybių, vis tiek galima pasiekti savo tikslus. Roko įsidarbinimas ir pajamų uždirbimas ne tik padeda jam tapti nepriklausomu nuo neįgalumo pašalpos, bet taip pat teigiamai veikia šalies ekonomiką, juk jis gali prisidėti prie bendrojo vidaus produkto ir mokėti mokesčius.

Projekto rezultatai ir teigiami pokyčiai gali lemti didesnį dėmesį sveikatos priežiūrai ir paramai asmenims su negalia bei geriau jiems pritaikytas paslaugas ir programas.

Rokas turi galimybę dalintis savo patirtimi ir iššūkiais, kurie susiję su jo negalia, tokiu būdu paskatinant pokyčius šioje srityje.

R. Preimonto įdarbinimas ir sėkmė padeda keisti visuomenės požiūrį į žmones su negalia, tai gali padėti sumažinti stereotipus, diskriminaciją ir stigmatizaciją, apsunkinančius šių asmenų integraciją ir įdarbinimą.

TEKSTAS ir NUOTRAUKA: 15min.lt