„TAPK LAISVAS“ TIKSLAS – PADĖTI IŠTRŪKTI IŠ INSTITUCINĖS PRIKLAUSOMYBĖS
„Dirbtuvės veža“ – taip VšĮ „Tapk laisvas“ įkurtas socialines dirbtuves vadina jas lankantys socialinės globos centro „Vija“ gyventojai. Sunkią negalią turintys jaunuoliai čia ne tik įgyja gyvenimiškų, bendravimo įgūdžių, mokosi pasirūpinti savimi, ruošiasi savarankiškam gyvenimui, bet ir dirba, o svarbiausia – pirmą kartą gyvenime patys užsidirba.
„Pagaliau aš turiu planšetę! Ir ją nusipirkau už savo pinigus! – džiaugsmo neslepia socialinės globos centro „Vija“ Naujakurių grupiniuose namuose gyvenanti ir VšĮ „Tapk laisvas“ įkurtas socialines dirbtuves lankanti Reda. – Nuo vasaros taupiau už darbą gautus pinigėlius ir mano svajonė išsipildė. Planšetė man labai pravers, jeigu ir vėl prireiks mokytis nuotoliniu būdu, nes pavasarį per karantiną galėjau naudotis tik mobiliuoju telefonu. Labai mėgstu žiūrėti serialus, bendrauti feisbuke, dabar visa tai galėsiu daryti planšete. Žinoma, ne visą laiką, nes turime taisykles – per dieną ne daugiau kaip dvi filmo serijos ir 10 minučių feisbuke. Daugiau laiko ir nelieka – dvi dienas mokausi, dvi dienas dirbu socialinėse dirbtuvėse, dar vieną – „Arkos“ bendruomenėje.“
„Tapk laisvas“ tikslas – padėti ištrūkti iš institucinės priklausomybės
Reda – viena iš „Tapk laisvas“ įkurtose socialinėse dirbtuvėse savarankiškumo ir darbo įgūdžių besimokančių merginų. Šias socialines dirbtuves lanko 24 socialinės globos centro „Vija“ jaunuoliai: 7 – gyvenantys grupiniuose namuose, 17 kiekvieną rytą įstaigos autobusiukas pasiima iš pačių globos namų, kuriuose jie dar tebegyvena.
Šios socialinės dirbtuvės, pasak jų įkūrėjos Snieguolės Butrimavičienės, neatsirado tuščioje vietoje. „Prieš ketverius metus įkūrėme gyvenimo namus keturioms intelekto sutrikimų turinčioms merginoms. Pamatę, kad pastate dar liko vietos, kur galima imtis kokios nors užimtumo veiklos, iš pradžių tris kartus per savaitę iš Vilijampolės socialinės globos namų atsiveždavome grupelę jaunuolių, mokydavome juos įvairių gyvenimiškų įgūdžių: kartu ruošėme maistą, ėjome į parduotuves, mokėmės naudotis viešuoju transportu, važiavome į miestą, gaminome įvairius darbelius, tvarkėmės, – pasakoja S. Butrimavičienė ir priduria netrukus supratę, jog to negana, kad reikia imtis kažko daugiau. – Pernai sutvarkėme pastato pusrūsį, įrengėme virtuvėlę, kabinetą, darbo patalpas ir pabandėme imtis konkretaus darbo – pradėjome bendradarbiauti su nepavojingų atliekų tvarkymu ir perdirbimu užsiimančia UAB „Zeraida“. Ši įmonė neįgaliesiems pasiūlė nesudėtingą darbą – tvarkyti jogurto indelius. Iš pieno perdirbimo gamintojų ji gauna švarius nekondicinius jogurto indelius, nuo kurių reikia nuplėšti popierines etiketes ir atskirai išrūšiuoti popierių ir plastmasę. Paskui įmonė popierių supresuoja ir išveža į „Grigeo“, o plastmasę susmulkina ir iš jos lieja įvairius gaminius. „Pabandėme ir netrukus įsitikinome, kad sunkios negalios jaunuoliai puikiai atlieka tokį darbą, – prisimena Snieguolė. – Neįgalieji pamažu priprato prie tam tikros disciplinos, darbo tvarkos.“
Tad kai į institucinių globos namų pertvarkos procesą buvo įtrauktas socialinių dirbtuvių kūrimas, S. Butrimavičienės vadovaujamai viešajai įstaigai „Tapk laisvas“ nereikėjo blaškytis, galvoti, kokias veiklas pasiūlyti globos ir grupinių namų gyventojams.
„Beveik metus trukęs bandomasis projektas pasiteisino, žmonės jau turėjo praktinių įgūdžių ir žinojome, kad šį darbą galime tęsti“, – sako Snieguolė ir priduria, kad birželio 1 d. socialinės dirbtuvės sėkmingai įsiliejo į pertvarkos procesą.
Besiplečianti dirbtuvių veikla Kauno pakraštyje, Sargėnuose, įkurtos dirbtuvės šią vasarą gerokai išplėtė savo veikos apimtis. Jogurto indelius tvarko sunkiausią intelekto negalią turintys žmonės, stipresniems, savarankiškesniems patikėti sudėtingesni darbai.
„Keturi jaunuoliai tvarko gyvuliams ženklinti naudojamus „auskarus“. Ta pati perdirbimo įmonė, su kuria bendradarbiaujame, pristato šiuos „auskarus“, o mūsų žmonės specialiomis žirklėmis atskiria metalines detales, išrūšiuoja metalą ir plastmasę“, – pasakoja S. Butrimavičienė. Pasak jos, šiam darbui reikia turėti jėgos, nes gaminys padarytas iš kietos plastmasės. Puikiai šį darbą įsisavinęs Žydrūnas jį atlieka gerai ir greitai, neblogai sekasi ir Simonai, Danguolei.
Prie „auskarų“ tvarkymo prisideda ir Klaudijus, nors jam tai – ne vienintelis darbas. UAB „Zeraida“ socialinėms dirbtuvėms patikėjo ir dar vieną veiklą – neįgalieji surenka ir prekybai paruošia plastmasinius skalbinių segtukus. „Turime specialų stalą su aparatu, kuris metaline detale susega plastmasinius segtukus. Klaudijus labai greitai išmoko dirbti šiuo aparatu ir jam puikiai sekasi, – pasidžiaugia Snieguolė. – Mes šiuos segtukus sutvarkome iki galutinio etapo – trys merginos juos susega ant kartono, sudeda į plastikinius maišelius, dar viena – specialiu aparatu tuos maišelius užlydo – įmonei atiduodame gatavą produkciją, belieka užklijuoti kodą ir išvežti į parduotuves.“
S. Butrimavičienė džiaugiasi sėkmingu bendradarbiavimu su šia įmone: „Pastovūs darbai, pastovus užmokestis. Globos namų gyventojams tai labai svarbi motyvacija.“ Šiuos pinigus neįgalieji susitaupo ir už juos gali nusipirkti tai, ko patys labiausiai nori. Ką tik su keliais jaunuoliais Snieguolė buvo nuvažiavusi į miestą apsipirkti. Du įsigijo planšetinius kompiuterius, trys – mobiliuosius telefonus, o Otilija išsirinko jai patikusį treningą su blizgučiais. „Tik su juo dabar į mankštą eisiu“, – šypsosi patenkinta mergina.
Snieguolė užsimena, kad socialines dirbtuves lankantys jaunuoliai užsiima ir kitomis antrinių žaliavų perdirbimo bei jų panaudojimo veiklomis: iš dėvėtų vyriškų marškinių, užuolaidų siuva maišelius, iš senų džinsų – prijuostes, trikotažinių marškinėlių – interaktyvius kilimėlius šunims, gofruoto kartono – dovanų dėžutes.
Kaune yra ekologiškais produktais prekiaujanti „Mokslo kavinė“, kuri priima socialinių dirbtuvių merginų dirbinius, padeda juos realizuoti. Dar labiau įsitrauks į pertvarkos procesą S. Butrimavičienė neslepia – kai suvoki, jog tai, ką darai – prasminga, kai matai, kaip keičiasi žmonės, kaip vis drąsiau pradeda galvoti apie savarankišką gyvenimą, negali nuleisti rankų.
Tapusi Kauno rajono savivaldybės partnere, VšĮ „Tapk laisvas“ įsipareigojo prisidėti prie projekto „Socialinių paslaugų infrastruktūros tinklo sukūrimas ir plėtra asmenims, turintiems proto ir (arba) psichikos negalią, Kauno rajono savivaldybėje“ įgyvendinimo ir prisiimti atsakomybę už dviejų grupinio gyvenimo namų ir dienos užimtumo centro bei socialinių dirbtuvių veiklą.
„Pirmiausia pasirūpinsime jau esamų socialinių dirbtuvių plėtra, – sako S. Butrimavičienė. – Kauno rajono savivaldybė numatė apie 300 tūkst. eurų naujoms patalpoms pirkti. Jau nusižiūrėjome tinkamą dviejų aukštų pastatą su dideliu gražiu kiemu. Į jį galėtume perkelti ir socialines dirbtuves, ir įrengti dienos užimtumo centrą. Dabar tik laukiame, kol pastatą nupirks, kad naujoje vietoje galėtume imtis platesnės veiklos.“ Grupinių gyvenimo namų, į kuriuos planuojama perkelti 20 socialinės globos namų gyventojų, reikės palaukti ilgiau, nes juos reikės pastatyti. „Grupiniai namai įsikurs Domeikavoje, socialinės dirbtuvės ir dienos užimtumo centras – Giraitės kaime, o VšĮ „Tapk laisvas“ – per vidurį, taigi bus patogu koordinuoti visas veiklas, dirbti“, – tikina S. Butrimavičienė.
Smagiausia matyti besikeičiančius žmones
Viešoji įstaiga „Tapk laisvas“ į savo veiklas įtraukia pačios sunkiausios negalios žmones. S. Butrimavičienė pasakoja, kad iš 24 socialines dirbtuves lankančių jaunuolių tik su 5–6 galima susikalbėti, kiti – praktiškai nekalbantys, 18 iš jų – turintys autizmo spektro sutrikimų. „Ko gero, esame vienintelės socialinės dirbtuvės, kuriose dirba tokios sunkios negalios žmonės, – neslepia Snieguolė. – Mums sunku palaikyti spartesnį tempą, priimti didesnius užsakymus, bet neabejojame einantys teisingu keliu – juk pertvarkant institucinius globos namus pirmiausia ir reikia atsigręžti į sunkiausią negalią turinčius žmones, kurių visuomenė vengia, nenori priimti nei į kaimynystę, nei į darbą.“
Snieguolė užsimena ir dar apie vieną „Tapk laisvas“ teikiamą paslaugą – pagalbą įsidarbinat, ir pasidžiaugia, kad šią vasarą dirbti pradėjo Nina ir Vytautas. „Kad jūs girdėtumėt, su kokiu pasididžiavimu jie ištaria „aš dirbu“!“ – šypsosi Snieguolė ir priduria, kad tie du žodžiai atperka visus vargus ir rūpesčius. „Iš pradžių bijojau, kad nesugebėsiu prisitaikyti prie naujų žmonių, padaryti tai, ko iš manęs reikalaujama, – atvirai pasakoja vasarą kepykloje dirbti pradėjusi Nina. – Po pirmos dienos taip išsigandau, kad antrą dieną į darbą nenuėjau. Jeigu nebūtų padėjusios mūsų namų darbuotojos, gal ir nebūčiau ten sugrįžusi. Bet kitą dieną mane palydėjo, supažindino su kitomis darbuotojomis, parodė, ką turėsiu daryti. Dabar darbu esu labai patenkinta, ir moterys su manimi nuoširdžiai bendrauja. Labai džiaugiuosi, kad dirbu.“
Snieguolė gali pateikti daugybę kitų pavyzdžių, kaip pasikeitė šioje įstaigoje besilankantys žmonės: „Jie pasidarė bendraujantys, dalyvauja pokalbiuose, reaguoja, bando kažką savo pasakyti, vienas kitą paragina dirbti, sugeba pajuokauti. Visi esame didelė draugiška ir linksma šeima – juk to institucinių globos namų pertvarka ir siekiame.“ Tokia emocija VšĮ „Tapk laisvas“ vadovė S. Butrimavičienė ir jos įsteigtuose gyvenimo namuose gyvenančios Jolanta, Nina, socialines dirbtuves lankančios Reda, Olivija su visais dalijasi ir per Lietuvą keliaujančio socialinio projekto „Draugystė veža“ turo „Stiprybė tavyje“ susitikimuose. Ir neabejotinai ne vieną jų dalyvį susimąstyti priverčia šio projekto sumanytojos Žydrės Gedrimaitės replika, jog sunku suvokti, kodėl priešinamės tokių į gyvenimą besikabinančių žmonių kaimynystei, kodėl jų šalinamės.