Tauragės ir Marijampolės regionų atvejo vadybininkų susitikimas
Metams artėjant į pabaigą, Tauragės ir Marijampolės regionų savivaldybių atvejo vadybininkai (Toliau – AV) rinkosi aptarti nuveiktus darbus, pasidalinti gerąją patirtimi. Šių dviejų regionų bendri aptarimai jau tapo tradiciniai, pirmas toks liepos mėnesį vyko Jurbarke, šis – Šakiuose.
Susitikime taip pat dalyvavo projekto „Perėjimas nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų Sostinės regione, Vidurio ir Vakarų Lietuvos regione“ vadovė Svajonė Rainienė bei SADM Horizontalios politikos ir projektų valdymo grupės atstovai Rasa Genienė ir Tautvydas Vencius. Susipažinti su kaimyninių regionų AV patirtimi atvyko ir Kauno regiono tinklaveikos specialistė Vida Lukamskienė.
Pasiekti rezultatai ir statistika
Tauragės ir Marijampolės regionų tinklaveikos specialistė Marijona Janavičienė pasidalino informacija apie per mažiau nei metus pasiektus AV paslaugos rezultatus Tauragės ir Marijampolės regionų savivaldybėse. Šiuo metu abiejų regionų savivaldybėse AV paslaugomis jau naudojasi 115 asmenų: Tauragės regiono savivaldybėse 62, Marijampolės 53. Vienas atvejo vadybininkas vienu metu dirba su (vidutiniškai) 20 asmenų. Daugiausia AV paslaugų gavėjų turi Tauragės r. savivaldybė – 19, antroje vietoje yra Vilkaviškio r. savivaldybė, kuri teikia paslaugą 17-ai asmenų. Kalbėdama apie pasiektus AV modelio paslaugų rezultatus minėtuose regionuose, M. Janavičienė pasidalino žinia, kad pagal pateiktą AV specialistų informaciją, maždaug pusė paslaugų gavėjų savo situaciją pagerino. Rasa G. akcentavo, kad šie skaičiai nėra tik skaičiai, o rodmuo, kuris patvirtina paslaugos reikalingumą bendruomenėje. Laiku suteikta paslauga jau daugiau nei šimtui žmonių sustabdė kelią į institucinę globą.
Atvejo vadybininkų pasidalinimai
Šakių r. savivaldybės AV Jurga Raškauskienė pasidalino mintimis apie tai, kaip užtikrinti savivaldybės institucijų, įstaigų ir NVO organizacijų, kurios teikia socialines, sveikatos priežiūros, teisines, švietimo ir kitas paslaugas, ir kurios reikalingos asmenų individualių poreikių tenkinimui, veiklos koordinavimą ir dalinosi gerosios praktikos pavyzdžiais kaip skatinti jų bendradarbiavimą.
Apie išskirtinius atvejus ir sėkmės istorijas dalinosi Jurbarko, Šilalės, Marijampolės, Vilkaviškio r. bei Kalvarijos ir Pagėgių savivaldybių atvejo vadybininkės. Atvejo vadybininkų pasakojimai atskleidė ne tik profesinius iššūkius, bet ir gyvenimiškas istorijas apie tai, kaip jų darbas padeda žmonėms atsitiesti ir atrasti naujas gyvenimo galimybes. Rūtos ir Jono istorijos – ryškūs pavyzdžiai, iliustruojantys šį pokytį.
Rūtos istorija (vardas pakeistas)
Rūtai 26 metai. Ji su mama gyveno atokiame vienkiemyje, name be patogumų, todėl turėjo mažai galimybių kažkur nuvykti, gauti paslaugas, trūko užimtumo, bendravimo. Mergina serga psichosocialine liga, taip pat turi kitų sveikatos problemų, susijusių su judėjimu. 2024 m. vasarą Rūta į savivaldybę paskambino pati, internete pamačiusi skelbimą apie pradedamą teikti atvejo vadybos paslaugą. Rūta sako: „visur ir visaip ieškojau, kaip geriau gyventi, bet mažai informacijos“. Mergina sutiko susitikti pabendrauti su atvejo vadybininke, o vėliau ir dalyvauti atvejo vadybos modelio taikyme. Aiškinantis situaciją buvo nustatyta, kad dėl atokios, nepatogios Rūtos gyvenamosios vietos, yra apribotos asmens galimybės gauti pilnavertę pagalbą daugelyje sričių. Tarpininkaujant atvejo vadybininkei, Rūta susitvarkė dokumentus dėl įrašymo į eilę socialiniam būstui gauti, tačiau kadangi eilės gauti socialinį būstą driekiasi metų metus, buvo reikalingas kitas, greitesnis sprendimas, kad moters gyvenimo kokybė pagerėtų greičiau. Rūtai buvo pristatyta apsaugoto būsto paslauga. Nors tokia paslauga nebuvo teikiama rajone, kuriame Rūta gyvena, įvertinus tokį paslaugos poreikį, buvo priimtas sprendimas paslaugos teikimą patikėti nevyriausybinei organizacijai, esančiai kitame rajone. Nuo 2024 m. gruodžio mėnesio Rūta gyvena mieste, jaukiame vieno kambario bute su visais patogumais. Anot paslaugos gavėjos, „dabar, gavusi būstą, turiu priėjimą į geresnį gyvenimą. Galiu patogiau nukeliauti į gydymo įstaigas, procedūras.“ Mergina taip pat pradėjo gauti socialinės reabilitacijos asmenims su negalia bendruomenėje paslaugą, todėl išsisprendė užimtumo ir bendravimo stokos problemos. Rūta savo laiške atvejo vadybininkei rašo: „jaučiu didelį palengvėjimą jog sulaukiau pagalbos. Net nežinojau apie tokius projektus. Tai teikia vilties, kad pagalba yra. Džiaugiuosi sulaukusi pagalbos, dabar matau šviesesnę ateitį. Dėkoju, kad esi atsidavusi savo darbui, jog atsiliepei į mano pagalbos šauksmą. Tikiuosi, jog tokių žmonių, kurie sulauks pagalbos, bus daugiau“.
Jono istorija (vardas pakeistas)
Paslaugos gavėjui Jonui yra 32 metai, vyras turi negalią, bendravimo, tarpusavio supratimo, emocinio kontakto sutrikimų. Pakvietimas susisiekti su Jonu buvo gautas iš Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros prie LR SADM, kuri vykdo pagalbos plano sudarymo ir koordinavimo veiklą.
Pirmasis Jono susitikimas su atvejo vadybininke įvyko Jono močiutės namuose, nes vyras ten kurį laiką gyveno. Namuose gyveno su močiute ir teta, santykių su tėvais ir broliais Jonas nepalaikė jau apie metus. Pirminis situacijos vertinimas buvo pakankamai geras, gyvenimo sąlygos atrodė patenkinamos, o ir pats asmuo tądien nesakė, kad jam kažkas yra negerai, kad turi problemų. Nors dvejojo, ar sutikti dalyvauti atvejo vadybos modelio taikyme, tačiau galiausiai sutiko pabandyti. Tokiu būdu Jonas ir atvejo vadybininkė pradėjo bendrauti. Iš pradžių paslaugos gavėjas buvo uždaras, kalbėdavo nedrąsiai, mažai pasakodavo apie savo gyvenimą. Tačiau su kiekvienu susitikimu buvo pastebima, kad darosi vis drąsesnis, labiau pasitikintis savimi ir vadybininku, bendraujantis vis laisviau.
Vieną dieną atvejo vadybininkė netikėtai sulaukė Jono apsilankymo savo kabinete. Vyras atvyko iš anksto nesusiderinęs, o tai jam buvo nebūdinga, anksčiau visi susitikimai būdavo suderinti. Pirmoji vadybininkės mintis – sukaupęs visą savo drąsą Jonas turi papasakoti kažką svarbaus. Vyras tarė: „ne viskas yra taip kaip atrodo“. Paprašius papasakoti išsamiau, ką turi omenyje, jis parodė filmuotą medžiagą ir kokiomis gyvenimo sąlygomis iš tiesų gyvena. O iš tikrųjų Jono kambarys buvo įrengtas rūsyje, kur yra vėsu ir drėgna. Jis išsakė, kad yra verčiamas dirbti tetos ūkyje už tai, kad gyvena pas močiutę ir tetą. Teigė, kad dirbti ūkyje turi net tada, kai jaučiasi blogai, serga ir už tai jam nemoka pinigų. Kai nevažiuoja į ūkį, jo teta labai pyksta. Asmuo teigė, kad jis nenori taip gyventi.
Tuo metu paslaugos gavėjo pajamos buvo nedidelės, oficialiai nedirbo, turimos gyvenimo sąlygos pas močiutę buvo vos patenkinamos, socialiniai santykiai su artimaisiais buvo nutrūkę. Jam buvo sudėtinga savarankiškai spręsti iškilusias problemas. Labai reikėjo padrąsinimo, palaikymo, patarimo, kad pradėtų keisti savo gyvenimą ir gyventi taip, kaip jis nori. Todėl buvo sudarytas nuoseklus problemų sprendimo planas apie tai, kokiose srityse reikia pokyčių: būstas, darbas, emocinė ir psichinė sveikata, socialiniai santykiai su artimaisiais.
Pirmiausia Jonas buvo paskatintas apsilankyti psichiatro ir psichologo konsultacijose dėl emocinės ir psichinės sveikatos stiprinimo. Gydytojas psichiatras paskyrė medikamentinį gydymą ir kas mėnesį rekomendavo apsilankyti dėl psichosocialinės sveikatos priežiūros. Jonas pradėjo lankyti psichologo konsultacijas, mokytis, kaip tinkamai valdyti emocijas ir savo elgesį, konstruktyviai spręsti iškilusias problemas. Kitas žingsnis buvo būsto paieška. Jonui buvo pristatyta apsaugoto būsto paslauga, tačiau vyriškis paslaugos atsisakė ir teigė, kad nori išsinuomoti būstą ir gyventi savarankiškai, o ateityje įsigyti savo nuosavą būstą. Kartu su atvejo vadybininke Jonas pradėjo būsto paieškas Šilalės mieste. Teko susidurti su neigiamu požiūriu į asmenį su negalia – neva asmuo su negalia turi mažas pajamas ir yra nemokus. Vis dėlto, nuomojamą butą pavyko rasti, o nuomos sutarties sudarymo eigoje tarpininkavo atvejo vadybininkė. Nuomos sutartis pasirašyta metams laiko.
Susiradus būstą, atvejo vadybininkas nukreipė Joną užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje ir ieškoti darbo. Peržiūrėjus galimybes, vyras minėjo, kad galėtų ir norėtų dirbti mėsos perdirbimo įmonėje. Tad išsiuntus užklausą, Jonas sulaukė skambučio iš vienos Šilalės rajone esančios mėsos perdirbimo įmonės ir buvo pakviestas į darbo pokalbį. Nors Jonui buvo pasiūlyta palydėjimo paslauga, bet bendru sutarimu nutarta, kad Jonas gali nuvykti savarankiškai. Ir jam pavyko, Jonas buvo priimtas į darbą.
Tačiau įsidarbinus ne viskas klostėsi taip gerai. Po trijų savaičių darbe Jonas turėjo konfliktą su kolege, vėliau kilo dar du darbiniai konfliktai, kurių metu asmuo negebėjo konstruktyviai spręsti iškilusių problemų. Kilo grėsmė prarasti darbą. Po incidento darbe, paslaugos gavėjas kreipėsi patarimo į atvejo vadybininkę ir klausė – ką daryti dabar? Atvejo vadybininkė padėjo vyrui išmokti spręsti iškilusias problemas, bendradarbiauti su kolegomis ir vadovais. Džiugu, kad vedamas pasitikėjimo Jonas pagalbos kreipėsi būtent į specialistę. Viso to dėka, Jonas ir šiandien dirba jam patinkančiame darbe.
Paslaugos gavėjas taip pat buvo paskatinta atnaujinti ir palaikyti santykius su šeimos nariais: tėvais ir broliais. Todėl vieną dieną vyras išdrįso paskambinti mamai. Tokiu būdu po truputį pradėjo bendrauti ir atkurti anksčiau buvusius šaltus santykius. Šiais metais Jonas šventes sutiks kartu su savo artimaisiais.
„Aš negaliu patikėti, kad viskas taip gerai, net bijau, kad viskas taip gerai…Gerai, kad turiu su kuo pasitarti, pasikalbėti… Pasikeitė gyvenimas į gerą pusę.“
Sutikus gauti atvejo vadybos paslaugą, Jono gyvenimo kokybė pagerėjo keliose srityse: vyras šiuo metu dirba jam patinkantį darbą, savarankiškai gyvena nuomojamame bute, atnaujino tarpusavio ryšius su artimaisiais, tapo atviresnis, bendraujantis, mokosi valdyti savo emocijas ir elgesį bei žino, kur gali kreiptis pagalbos, jei užklups negandos. Pats Jonas dalinasi, kaip jaučiasi šiomis dienomis: „Aš negaliu patikėti, kad viskas taip gerai, net bijau, kad viskas taip gerai…Gerai, kad turiu su kuo pasitarti, pasikalbėti… Pasikeitė gyvenimas į gerą pusę.“ Atvejo vadybininkė ir Jonas toliau palaiko ryšį, susiskambina, susitinka pasikalbėti ir pasitarti, nes Jonui, kaip ir kiekvienam atvejo vadybos paslaugos gavėjui, labai svarbus palaikomasis ryšys.
Susitikimo pabaiga ir ateities planai
Pasidalinus šiomis ir kitomis atvejo vadybos paslaugos istorijomis, Tauragės ir Marijampolės regionų tinklaveikos specialistė M. Janavičienė padėkojo visiems už bendrystę, už tai kad šių dviejų regionų atvejo vadybininkai tapo stipri, savo bendruomenei padedanti komanda. Pasidalintų istorijų dėka dar kartą įsitikinta, kad bene svarbiausi sėkmingo atvejo vadybos paslaugos įgyvendinimo dėmenys yra dėmesys ir pasitikėjimas tarp paslaugos gavėjo ir specialisto. Įvertinus šio susitikimo formato vertę, nuspręsta, kad kitas bendras dviejų regionų AV metodo įgyvendinimo aptarimas vyks Tauragėje.