Įsidarbinti – didelė jų svajonė
Užsiimti mėgstama veikla ir gauti už tai atlygį trokšta visi. Ne išimtis – ir Česlovas su Vidmantu. Žmonėms, turintiems intelekto ar psichosocialinę negalią, tokią galimybę suteikia socialinės dirbtuvės. Pasak socialinių dirbtuvių „Vilniaus Viltis“ užimtumo specialisto Giedriaus Bagdono, Česlovas ir Vidmantas, kaip ir kiti neįgalieji, čia ne tik įgijo darbinių įgūdžių, bet ir pasijuto suprasti, svarbūs bei reikalingi.
Giedriau, ar kasdien iš socialinių dirbtuvių lankytojų girdite žodžius „noriu dirbti“?
Kai kurie lankytojai puoselėja svajones įsidarbinti, bet dauguma, kurie gyvena su tėvais, yra gerai prižiūrimi, visi jų poreikiai patenkinti, tad tokio didelio noro dirbti ir neturi. Daugumai daug mielesnės užimtumo, edukacinės veiklos ir galimybė bendrauti.
Socialinėse dirbtuvėse mes labai daug kalbamės, derinamės prie kiekvieno konkretaus žmogaus galimybių, norų, stengiamės įsiklausyti. Todėl lankytojai jaučiasi patogiai ir saugiai. O tie darbai, kuriuos dirbame, yra gan nesunkūs. Na, nebent rudenį ar pavasarį pasitaikantys darbai gamtoje: lapų grėbimas, ravėjimas, aplinkos tvarkymas.
Stengiamės taip paskirstyti užduotis, kad periodiškai pasitaikytų ir sudėtingesnių. Juk smagu išbandyti kažką naujo, patirti, kad visi darbai gali būti svarbūs ir kad kartais reikia daryti ir tai, kas ne itin malonu (šypteli).
Kokius lūkesčius socialinių dirbtuvių lankytojai kelia darbui, kodėl nori patekti į darbo rinką?
Kiekvieno lūkesčiai yra individualūs: vienas nori dirbti barmenu, kita – siuvėja, bet kadangi visi mūsų lankytojai turi įvairių ribojimų, parinkti darbą, surasti net norintiems ganėtinai sunku. Dažniausiai įmonės ieško darbuotojų visai darbo dienai ir turinčių aukštesnius gebėjimus.
Įsidarbinti nėra lengva ir greičiausiai taip pat nelengva išlikti darbe?
Kad galėtumei dirbti ilgą laiką, reikia sąžiningai sutartu laiku ateiti į darbą ir atlikti vadovų paskirtas užduotis. Labai svarbu ir kad darbdavys atsakingai atsižvelgtų į negalią turinčių žmonių ribojimus, t. y. skirtų tokias užduotis, kurias šie realiai gali atlikti.
O su kokiais iššūkiais susiduria pats darbuotojas?
Tie žmonės, kuriems randame tinkantį darbą, į jį įsitraukia gana lengvai. Neseniai vienas iš mūsų dirbtuvių lankytojų, Česlovas, įsidarbino UAB “Ginestra” sandėlyje „Varžtų pasaulis“. Ten dirba ir kitas buvęs mūsų dirbtuvių lankytojas – Vidmantas. Vidmantas, lyg vyresnis brolis, padeda Česlovui pačiais įvairiausiais klausimais, paaiškina užduotis. Kaip jis pats pasakoja, turi suskubti atlikti ir savo darbus, ir draugui padėti, jeigu kažkas nesiseka. Džiugina, kad Česlovui papildomos pagalbos reikia vis mažiau.
Įsiliejimas į darbo rinką žmogui prasmingas ne tik tuo, kad neša finansinę naudą. Kokią dar prasmę matote neįgaliųjų integracijoje į darbo rinką?
Didžiajai daliai socialinių dirbtuvių lankytojų finansinė nauda nėra lemiamas veiksnys. Jiems svarbu jaustis komfortiškai, savo vietoje, saugiai, patogiai. Taip yra su tais, kas gyvena su tėvais arba globos namuose. Tiems, kas stipresni, gyvena savarankiškai (tokių yra nedaug), patys labiau stengiasi rūpintis savimi, darbas ir pajamos yra labai svarbu.
Manau, neįgaliųjų integracija į darbo rinką svarbi ne tik dėl finansinės naudos, bet ir todėl, kad suteikia galimybę jaustis visaverčiais žmonėmis, didžiuotis savimi. Daryti tai, ką sugebi, kas malonu, ir gauti iš to finansinę naudą neįgaliesiems taip pat gera, kaip ir bet kuriam iš mūsų.
Kas tai: socialinės dirbtuvės?
Kam jos skirtos?
Jų veikla aprėpia intelekto ar psichosocialinę negalią turinčių žmonių užimtumą ir skatina jų darbinių įgūdžių lavinimą.
Ką jose veikia žmonės su negalia?
Socialinėse dirbtuvėse žmonės su intelekto ar psichosocialine negalia gali kurti tam tikras paklausias prekes ar teiki bendruomenėje reikalingas paslaugas. Tam tikra prasme tai – darbo įgūdžių ugdymas mažiau savarankiškiems intelekto ar psichosocialinę negalią turintiems žmonėms, kurie negali dirbti atviroje darbo rinkoje, tačiau gali bent kelias valandas per dieną prisidėti prie kokio nors produkto kūrimo.
Kokia jų nauda?
Iki šiol globos namuose gyvenantys neįgalieji dažniau buvo įtraukiami į įvairias menines veiklas, kurių pobūdis labiau pramoginis nei ugdomasis. Tačiau pačiam žmogui naudinga įgyti konkrečių įgūdžių ir galbūt ateityje pradėti dirbti bei užsidirbti. Tai sukuria prasmės jausmą, ypač kai žmogus gali savimi bent iš dalies pasirūpinti.
Kiek jų veikia?
Šiuo metu Lietuvoje yra 27 socialinės dirbtuvės, kuriose darbo rinkai būtinus įgūdžius ugdo per 450 žmonių su intelekto ar psichosocialine negalia.
Nuotrauka: Socialinės dirbtuvės “Vilniaus viltis” archyvo nuotr.