Apsaugoto būsto paslauga – galimybė pradėti naują gyvenimą

Turėti savo jaukius namus – daugelio svajonė. Deja, ne visiems lengva ją įgyvendinti. O jeigu dar didžiąją gyvenimo dalį praleidai vaikų globos namuose ar augai šeimynoje, tai tampa kone neįmanoma. Matyt, toks likimas būtų ištikęs ir keturis Šakiuose gyvenančius jaunuolius, jeigu ne galimybė žmonėms, turintiems intelekto ar psichosocialinę negalią, apsigyventi apsaugotame būste.

Apsaugotas būstas – tai gyvenamosios vietos suteikimas bendruomenėje iš dalies savarankiškiems suaugusiems žmonėms su psichosocialine ar intelekto negalia. Taip pat jiems teikiamos konsultavimo, tarpininkavimo, socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo paslaugos. Nuomojamame bute ar name apsigyvena iki keturių suaugusių žmonių. Jiems teikiama individuali atvejo vadybininko-socialinio darbuotojo pagalba. Kitas paslaugas šie žmonės gauna bendruomenėje. Marijampolės regione šią paslaugą gauna 28 žmonės.

Iš globos įstaigos – į apsaugotą būstą

Vienas iš Neįgaliųjų reikalų departamento prie SADM įgyvendinamo projekto „Bendruomeninių paslaugų plėtra“ partnerių VšĮ „Sudoku“ teikia apsaugoto būsto paslaugas. Čia atvejo vadybininke dirbanti Jurga Raškauskienė gali nesustodama pasakoti apie jaunuolius, su kuriais dirba. O ir jų istorijos neeilinės, mat viename apsaugotame būste apsigyveno keturi jaunuoliai, iki pilnametystės gyvenę vaikų globos namuose ar pas globėjus. Jeigu ne apsaugoto būsto paslauga, jaunuoliai turbūt būtų likę gatvėje arba, geriausiu atveju, toliau institucijoje: gal grupinio gyvenimo namuose, o gal vargtų nakvynės namuose. 

J. Raškauskienė pasakoja, kad trijų jaunuolių tėvams yra apribotos tėvystės teisės, o ketvirtasis – našlaitis nuo trijų metų. „Jaunuolių gyvenamoji vieta nuolat kito. Gyvenimą vaikų namuose pakeisdavo gyvenimas pas globėjus šeimynose, vėliau jie vėl grįždavo gyventi į vaikų namus. Taip prabėgo vaikystė, paauglystė, priartėjo 18-asis gimtadienis, kuris reiškia, kad vaikas tapo suaugusiuoju ir toliau negalės likti vaikų globos namuose. Trumpai tariant, turi išeiti iš aplinkos, prie kurios per ilgus metus priprato“, – sako pašnekovė.

Ji pasakoja, kad VšĮ „Sudoku“ daugiau nei prieš metus pradėjo informuoti Šakių rajono gyventojus apie apsaugoto būsto paslaugą spaudoje, kreipėsi į seniūnijų socialinio darbo organizatorius, Šakių rajono specialiąją mokyklą, kalbėjosi su pačiais įvairiausiais žmonėmis. „Mums buvo labai svarbu suteikti galimybę negalią turintiems žmonėms pasinaudoti apsaugoto būsto paslauga kaip tramplinu į tolesnį labiau savarankišką gyvenimą. Todėl dėjome dideles pastangas, skleisdami apie save žinią, – sako specialistė. –Taip atsirado pirmasis jaunuolis, kuris išsakė norą apsigyventi apsaugotame būste. Jo situacija nekasdienė – sulaukęs18 metų beveik tą pačią dieną turėjo išeiti iš vaikų globos namų.“

J. Raškauskienė pasakoja, kad jaunuolis apie savo gyvenimą šiame būste netrukus džiugiai pasipasakojo kitiems dviem draugams, gyvenusiems tuose pačiuose vaikų globos namuose. Šie, sulaukę 18-os, taip pat išreiškė norą apsigyventi apsaugotame būste. Na, o ketvirtasis vaikinas į apsaugotą būstą atsikėlė gyventi iš šeimynos, kai naujų namų jam pradėjo ieškoti šeimynos mama. Moteris kreipėsi tiesiogiai į VšĮ „Sudoku“ su prašymu pilnametį vaikiną priimti gyventi į apsaugotą būstą.

Reikalinga visokeriopa pagalba

Kodėl ypatingai svarbu, kad jauni žmonės, užaugę vaikų globos namuose, ir toliau gautų reikalingą pagalbą? J. Raškauskienė įsitikinusi, kad, visų pirma, jiems tai yra galimybė stoti į eilę laukti socialinio būsto. Trumpai tariant, šių jaunuolių situacijoje apsaugotas būstas yra tarsi etapas, kurio metu jie gali sulaukti socialinio būsto ne gatvėje, o jau gyvendami gana savarankišką gyvenimą.

„Institucijose daug kas padaroma už globotinius. Deja, tai didžiulė meškos paslauga, dėl kurios ateityje iškyla kalnas sunkumų ir iššūkių. Vaikinams absoliučiai viskas buvo nedrąsu – juk anksčiau viskas buvo atliekama už juos: nuperkama ir pagaminama valgyti, išskalbiami rūbai, sutvarkomi kambariai. O ką ir bekalbėti apie tai, kad jie patys išdrįstų nueiti į savivaldybę, seniūniją, susitvarkyti reikalingus dokumentus ar panašiai“, – pasakoja moteris.

Anot jos, apsaugotas būstas yra tarsi tramplinas, kur jauni žmonės su negalia įgauna savarankiškumo, o taip pat sulaukia pagalbos, patarimų. Tai tarsi tiltas į savarankišką gyvenimą.

Pasak pašnekovės, jie labai nori turėti žmogų, kuriuo galėtų pasitikėti, kreiptis, kai sunku ar nežino atsakymo. Ir nori būti pastebėti, priimti. Nori išgirsti žodžius, kad jie rūpi, yra svarbūs.

Vienas sunkiausių žingsnių – paprašyti pagalbos

Pašnekovė pažymi, kad šiems jaunuoliams pasigaminti maistą, susitvarkyti namus, išsiskalbti, pasirūpinti savimi, laiku išgerti vaistus vis dar yra iššūkis. Bet jis įveikiamas, kai šalia yra padedantis žmogus. Specialistė sako, kad viskas išmokstama, o su laiku atsiranda įgūdžiai ir įpročiai.

„Gal sunkiausia jiems patiems yra tai, kad nedrįsta, nemoka paprašyti pagalbos. Sakyčiau, nemoka suformuluoti minties, ko jiems trūksta, reikia. Pavyzdžiui, namuose yra per šalta, bet jie nemoka šio poreikio išsakyti nuomojamo namo savininkui ar net man, ir kenčia tyliai. Kitas pavyzdys – jaunuoliai turi dviračius, bet nedrįsta paprašyti namo savininko, kad leistų juos saugiai pastatyti į garažą“, – vardija specialistė.

Pasak jos, visa tai kyla dėl nedrąsumo, dėl įsitikinimo, kad vis tiek gaus neigiamą atsakymą. „O labiausiai jiems reikia pagyrimų, individualaus dėmesio. Jeigu tai padarai – jaunuoliams tarsi sparnai užauga. Jie labai nori patikti ir įtikti. Kiekvienam reikia individualaus dėmesio“, – šypsosi J. Raškauskienė. 

Savarankiškumo link

Pašnekovė pasakoja, kad du vaikinai apsaugotame būste gyvena beveik metus. Trečias jau gavo socialinį būstą, jį remontuoja, yra pasiruošęs gyventi savarankiškai. Iš ko apie tai sprendžia? Iš atsiradusios drąsos, ryžto priimant sprendimus, netgi to, kad rado darbą, išmoko planuotis išlaidas, pats nueina į reikalingas įstaigas ir viską padaro laiku: „Apsaugotas būstas daliai iš globos įstaigos išėjusių jaunuolių reikalingas apie dvejus metus, kol sulauks, pavyzdžiui, socialinio būsto, o kiti, mažiau savarankiški, galbūt jame praleis visą gyvenimą, nes negali gyventi be darbuotojo pagalbos. Vieniems žmonėms reikalingi savarankiškumą garantuojantys įgūdžiai susiformuoja greičiau, kitiems reikia jo gerokai daugiau. Tai priklauso ir nuo negalios pobūdžio“.

Kai jaunuoliai jau gali nueiti į įvairias institucijas, žino ką ir kur susitvarkyti, sugeba pasirūpinti savo buitimi, išmano, kaip naudotis buitine technika, išmoksta planuotis laiką, turimus pinigus, galima sakyti, kad atvejo vadybininko pareiga jau atlikta.

„Išsikeliant trumpalaikius ir ilgalaikius tikslus svarbu leisti žmogui pačiam rinktis. Gal tai užtruks ir ilgiau, nei mes norėtume, bet svarbu nepakišti tokios minties, kuri jam visai nepriimtina“, – apibendrina pašnekovė.

Ji gerai prisimena susitikimo su vienu iš šių jaunuolių pradžią. „Pamenu, buvo labai uždaras, nežiūrėjo į akis, bendraudavo nusisukęs. Atrodė, kaip mes susidraugausime, kaip galėsiu jam padėti. Bet mažais žingsniais viskas pajudėjo. Vieną dieną nuvažiuoju aplankyti, o draugai sako, kad tas vaikinukas žvejoja. Labai nustebau, nes vienas praktiškai niekur neidavo, vengė nepažįstamų žmonių, situacijų. Pasirodo, atrado savo erdvę, kurioje pasijuto puikiai. Svarbiausia, kad mėgstamą veiklą susirado pats. Dabar jis visiškai pasitiki savimi, šypsosi, atsigavo fiziškai – išsitiesė, žiūri žmonėms į akis. Dar kartą įsitikinau, kaip svarbu kartais išlaukti, neskubinti“, – pabrėžia specialistė.

NUOTRAUKA: asociatyvioji nuotrauka iš Unsplash.com

TEKSTAS: Institucinės globos pertvarkos.