Skip to content Skip to main navigation Skip to footer

Socialinių dirbtuvių dalyviai: „Norime padėti Ukrainai“

Į pintus krepšius socialinių dirbtuvių dalyviai sudeda rankų ir širdies šilumą

Šiandien visi esame persmelkti nerimo. Ne išimtis ir Joniškio socialinių dirbtuvių dalyviai. Socialinė darbuotoja Rasa Čiuberkienė pasakoja, kad graži dirbtuvių bendruomenė nuo pirmųjų karo dienų skaudžiai išgyvena įvykius, siunčia palaikymo žodžius kenčiančiai šaliai ir finansiškai parėmė tėvynę ginančius ukrainiečius.

Išgyvena dėl kariaujančios šalies

Socialinės dirbtuvės Joniškyje veiklą pradėjo prieš dvejus metus. Kaip pasakoja socialinė darbuotoja, dalyvių kaita čia nedidelė, žmonės jau priprato vieni prie kitų, išdrąsėjo, nebebijo atsiverti, tad drąsiai diskutuoja apie opias ir jiems nerimą keliančias temas.

Tema, kuri dabar labiausiai aptarinėjama socialinėse dirbtuvėse – karas Ukrainoje. Pasak R. Čiuberkienės, socialinių dirbtuvių dalyviai niekuo nesiskiria nuo visos visuomenės – jiems rūpi tie patys dalykai, jie aktyviai domisi naujienomis ir taip pat jautriai reaguoja į sukrečiančius įvykius.

Specialistė pasakoja, kad dirbtuvių dalyviai išgyvena dėl kenčiančių bei žūstančių Ukrainoje, taip pat jaučia nerimą ir dėl savęs: o jei tokie įvykiai prasidėtų ir Lietuvoje? Tačiau buvimas bendruomenėje, galimybė išsakyti tai, kas gasdina, sulaukti patarimų padeda viską išgyventi lengviau.

Aukojo pinigus

Pasak R. Čiuberkienės, socialinių dirbtuvių tikslas – suteikti žmonėms, turintiems intelekto ar psichosocialinę negalią, darbinių įgūdžių ir darbo rinkoje būtinų socialinių gebėjimų, tačiau ne mažiau svarbu leisti žmonėms čia atskleisti savo asmeninius talentus ir pasijusti svarbia visuomenės dalimi. Dirbtuvėse jausdami palaikymą ir saugumą, žmonės atskleidžia geriausias savo savybes. Štai Joniškio dirbtuvių lankytojai karo akivaizdoje atsiskleidė kaip pilietiški ir kitų skausmui neabejingi žmonės.

„Kai prasidėjo karas, visi nusprendė, kad nori paaukoti Ukrainai. Aukojo kas po eurą, kas po du, kas po dešimt – tiek, kiek gali. Viena mergina taip jautriai reagavo į įvykius, kad norėjo paaukoti šimtą eurų. Socialinių dirbtuvių dalyviams tai labai didelė suma. Pasikalbėjau su ja, kad aukoti svarbu, bet reikia nepamiršti ir savęs ir pasilikti šiek tiek pinigėlių. Galiausiai ji paaukojo dvidešimt eurų“, – surinktus pinigus socialinių dirbtuvių dalyviai paaukojo paramos fondui „Mėlyna ir geltona“.

Priklausyti bendruomenei

Joniškio socialines dirbtuves lanko 11 intelekto ar psichosocialinę negalią turinčių žmonių. Kiekvieną darbo dieną darbuodamiesi drauge jie praleidžia po 6 valandas. R. Čiuberkienė sako, kad žmonėms čia nuolat kartojama, jog negalia nepadaro jų silpnesniais, jog jie yra gabūs, stiprūs ir reikalingi. Tai atsiskleidžia ne tik kalbant apie visiems svarbius įvykius, bet ir darbe.

„Todėl labai smagu matyti, kad Joniškio gyventojai pozityviai priima socialines dirbtuves, mugėse, kur prekiaujame savo gaminiais, su dirbtuvių dalyviais bendrauja taip, kaip su bet kuriuo kitu žmogumi“, – šypsosi specialistė.

Socialinė darbuotoja pamena, kad prieš dvejus metus, kai socialinės dirbtuvės startavo, dalyviai čia jautėsi nedrąsiai, nepasitikėjo savo gebėjimais, stokojo atsakomybės, tačiau, sulaukę palaikymo ir pagalbos, – pasikeitė.

„Atsirado darbo disciplina ir atsakomybė, padidėjo savivertė, dingo baimė suklysti, išmoko dirbti grupėje ir prašyti vieni kitų pagalbos, – apie dirbtuvių dalyvių pasiekimus kalba specialistė. – Žinoma, pasitaiko kibirkštėlių, bet dabar jau patys dalyviai vieni kitus nuramina, nes supranta, kad bendruomenėje reikia stengtis dėl visų gerovės.“

Augant įgūdžiams, veiklos sudėtingėja

Socialinėse dirbtuvėse darbingo amžiaus žmonės, turintys intelekto ar psichosocialinę negalią, gali prasmingai praleisti dieną, realizuoti save, lavinti savarankiškumo ir darbinius įgūdžius, atlikdami realias darbo užduotis, su galimybe ateityje įsitvirtinti darbo rinkoje bei kurti savo ateitį savarankiškai.

Joniškio socialinių dirbtuvių dalyviai gamina ir parduoda natūralaus sojų vaško žvakes, iš natūralios medvilnės neria spalvotus padėkliukus ir iš vytelių pina krepšius. R. Čiuberkienė pamena, kad pradžioje ėmėsi paprastesnių veiklų, bet augant įgūdžiams atsirado poreikis užsiimti sudėtingesniais darbais. Šitaip užimtumo specialisto tautodailininko Rimanto Arlausko iniciatyva dirbtuvių dalyviai pradėjo pinti krepšius, kuriuos žmonės noriai perka, nes krepšeliai gražūs, kokybiškai nupinti ir reikalingi buityje.

NUOTRAUKA: Socialinių dirbtuvių archyvo nuotr.

TEKSTAS: Institucinės globos pertvarkos.