AR GYVENTUMĖTE NAŠLAIČIŲ KAIMYNYSTĖJE?
Praėjusių metų rugsėjį Klaipėdoje dėl beglobių vaikų užvirė tikras skandalas – dalis klaipėdiečių nepanoro, kad jų kaimynystėje gyventų našlaičiai, perkelti iš globos namų į butus, kuriuose suburtos šių vaikų šeimynos. Žmonės piktinosi, esą nebus ramybės. Tačiau tokie priekaištai kitus žmones tiesiog pribloškė. „Jei mes juos atstumsime, kaip jie užaugs visaverčiais visuomenės nariais?“ – retoriškai klausė jie.
„Savaitės ekspresas“ pasiteiravo žmonių, kaip jie spręstų šį klausimą. Ar jie apgyvendintų našlaičius vaikus klaipėdiečių kaimynystėje?
Ieva Delininkaitytė, menininkė
Manau, nereikėtų skirstyti vaikų ir klijuoti etiketes pagal jų šeiminę padėtį. Visi mes nusipelnę gyventi gerai, saugiai ir laimingai. Vaikai iš vaikų namų nėra jokia išimtis. Anglijoje tokia integravimo sistema yra paplitusi ne tik kalbant apie vaikus iš vaikų namų, tačiau ir apie buvusius kalinius bei socialiai remtinus žmones. Socialiniai būstai yra miesto centre, namai iš kalėjimo paleistiems žmonėms dažnai įsikūrę senamiestyje.
Taip daug lengviau žmonės gali integruotis, gyvendami apsupti gerų kaimynų ir tvarkingos aplinkos. Manau, mes, visuomenė, turėtume būti atviri.
Mane, tiesa sakant, net stebina ši tema. Nejaugi tikrai yra žmonių, kurie nenori kažko kaimynystėje vien todėl, kad jie neturėjo tėvų? Apskritai tokia situacija man atrodo sunkiai suvokiama. Aš mielai gyvenčiau vaikų iš vaikų namų kaimynystėje, norėčiau būti jiems įkvepiantis pavyzdys ir ta kaimynė, iš kurios nebaisu pasiskolinti druskos.
Kazys Bagdonas, miesto Tarybos narys
Šie vaikai – tai mūsų visuomenės dalis. Jie turi būti tarp mūsų. Kada žmonės yra susibūrę į vieną uždarą bendruomenę, žinoma, kyla blogi jausmai, jie imasi veiksmų. Tokių pavyzdžių turėjome. Tačiau esame vakarietiška valstybė, turime orientuotis į tai, kad vaikai darniai integruotųsi. Kai jie mato pavyzdingai gyvenančius žmones šalia,
jie irgi nori elgtis taip, kaip visi. Klaipėdos miesto savivaldybė išpirko butus vaikų šeimynoms ir vaikų namų nebelieka. Taip ir turėtų būti. Kaip mes priimsime vaikus, taip jie elgsis su mumis ateityje. Tad kviečiu vaikus kaimynystėje priimti su meile.
Agnė Bukartaitė, žurnalistė
Vaikai turi gyventi mūsų kaimynystėje. Tik norėčiau, kad šeimynos būtų suburtos ir butai paskirstyti kaimynams nepabrėžiant, kad štai šalia gyvens našlaičiai. Taip tie patys vaikai nebūtų dar kartą traumuojami dėl priešiško kaimynų požiūrio. Ar jūs, kai nusiperkate butą, prieš tai kaimynus informuojate apie save? Matote, lietuviai yra gana keisti žmonės. Pavyzdžiui, užsienyje žmonės labai draugiški – patys atvyksta pas kaimynus ir su jais susipažįsta, sveikinasi susitikę. O pas mus susiformavusios uždaros kaimynų bendruomenės. Jeigu žmonės būtų atviresni, tai jie priimtų kitus žmones, išvengtų daug problemų. Tačiau ir dabar kito kelio nėra. Priimti kitokį žmogų ir jaustis gerai padedant jam įsitvirtinti gyvenime – tai labai gera patirtis, kurios neturėtume bijoti.
Dr. Genutė Kalvaitienė, LAJM Karjeros ir komunikacijos skyriaus vedėja
Baimę, pasipriešinimą sukuria nepakankamas ir ribotas žinojimas, saugumo praradimo grėsmė. Tad būtina bendrauti su bendruomene, kalbėtis, pateikti egzistuojančius pavyzdžius, kurti tokios bendrystės naudą. Jau dabar Lietuvoje sėkmingai plėtojamas naujas vaikų šeimynos modelis ir turime puikių pavyzdžių, kaip kaimynystėje gyvenančios šeimos puikiai sutaria su vaikais, įsikūrusiais bendruomeniniuose namuose. Tam reikalingas visos visuomenės sąmoningumo augimas. Juk tiek metų buvo įprasta, kad „kitokie” vaikai gyvena izoliuoti, neretai net nematomi. Kiekvienas pokytis reikalauja pasirengimo, o svarbiausia – noro spręsti problemas, matyti žmogų ir jį suprasti. Vaikų įsikūrimą bendruomeniniuose namuose matau kaip didžiulę naudą, kaip galimybę mokytis tiek vaikams, tiek šalia gyvenantiems, galimybę kurti tikrą, žmogišką santykį. Tai pagrindas kurtis saugiai ir palaikančiai bendruomenei, darniai visuomenei.
Gintaras Grajauskas, poetas, dramaturgas
Žinoma, vaikai turi gyventi arčiau žmonių. Priimti juos kaimynystėje yra paprastas žmoniškumas. Regis, Pietų Lietuvoje buvo situacija, kai kaimynai taip pat nenorėjo leisti vieno neįgalių žmonių centro kaimynystės. Tai yra žmonių tamsumas. Net sunku suprasti, kuo tie našlaičiai vaikai yra pavojingi. Jeigu mes esame valstybė, mes turime rūpintis savo piliečiais.
Jurga Sutkutė, dizainerė
Manau, kad vaikai išties turi integruotis į visuomenę, o kaimynai – keisti požiūrį, išmokti priimti kitą, nemąstyti pagal klišes. Juk kartais atsitinka ir taip, kad vaikai, užaugę su tėvais, nueina klystkeliais, tad našlaičių vaikų negalima išskirti kaip tos grupės, per kurią aplink gyvenantys žmonės neturi ramybės.
Lilija Bručkienė, lietuvių kalbos mokytoja
Rezervatų kurti nereikia. Jau turėjome ir getus, ir ligonines „kitokiems” žmonėms. Integracija būtina, tad vienareikšmiškai vaikai turi gyventi mūsų kaimynystėje. Tik aš nemanau, kad viskas sprendžiama tik perkeliant vaikus iš vienos erdvės į kitą. Problemą reikėtų spręsti kompleksiškai. Šiuo metu, regis, ji suprantama ir sprendžiama paviršutiniškai.
Visų pirma, šiems vaikams reikia darnios psichologų, psichoterapeutų komandos pagalbos, nes tie vaikai yra patyrę didžiulių traumų, jaučiasi nesaugūs, pažeisti. Žinome, kad žmogaus elgesys modeliuojamas jau ankstyvoje vaikystėje, tad neteikiant pagalbos po trauminių patirčių atsiranda elgesio sutrikimai, kurie atsigręžia prieš pačią visuomenę. Kol neinvestuosime į šių vaikų psichologinę reabilitaciją, visuomenė turės problemų.
Aš suprantu žmonių baimes, nes dalis vaikų dėl savo vidinių sužalojimų, blogo suaugusiųjų elgesio, turi elgesio sutrikimų. Bet visuomenė jau atstumia vaikus, kurie ir taip yra atstumti pačių artimiausių žmonių. Tai labai neteisinga.
„Savaitės ekspresas“ inf.