AR XXI AMŽIUJE NEĮGALIEJI RANDA DARBĄ?

Laura turi judėjimo negalią, dėl problemų su klubo sąnariu jai sunku nueiti didesnius atstumus – tada prireikia ramentų. Tačiau tai jai netrukdo studijuoti ir gyventi visaverčio gyvenimo. Kai atliko praktiką Kaišiadorių laikraštyje, jos santykiai su kolektyvu buvo šilti, jai skirtas užduotis mergina atlikdavo ir priekaištų nesulaukdavo.

„Sulaukusi įvertinimo labai supykau, nes manau, kad mane turėjo vertinti ne už mano fizinius duomenis, o už atliktą darbą. Atsakykite sau į klausimą: ar norėtumėte, kad jus akademinėje aplinkoje vertintų pagal jūsų akių spalvą ar svorį?“ – sakė mergina.

Ją paguodė tai, jog pasidalijusi išgyvenimais socialiniame tinkle sulaukė ne vieno žinomo žurnalisto komentaro, kad šios profesijos atstovus maitina ne kojos, o smegenys.

Neįgaliųjų bijome?

 Mintį, kad žmones reikia vertinti pagal jų realius gebėjimus, o ne pagal išorinius bruožus, pabrėžė psichologas Edvardas Šidlauskas.

„Gajus stereotipas, kad jei žmogus turi negalią, jis negali dirbti taip, kaip sveikasis. Tačiau reikia žiūrėti į tai, kokias realias funkcijas jis turi atlikti – gal dirbti kroviku prekybos centre ir negalės, tačiau yra daug darbų, kur negalia nekliudys“, – sakė E.Šidlauskas.

Jis pastebėjo, kad negalią turinčių žmonių sveikieji nepratę matyti aplink save (dažnai jų nebūna nei įprastame vaikų darželyje ar mokykloje, nei studijuojant, nei darbe), o to, ko žmogus nepažįsta, jis linkęs bijoti. Dažnas darbdavys, susidūręs su negalią turinčiu žmogumi, nusigąsta, kad jį įdarbinęs susidurs su sunkumais.

Darbo niekaip nesusirado

Kaunietė Valentina Teleišienė (52 m.) pasijuto nurašyta ne tik darbdavių, bet ir įdarbinimo specialistų. Moteris prieš keliolika metų patyrė sunkų kojos lūžį, kilo komplikacijų ir koja buvo amputuota. Dabar ji juda neįgaliojo vežimėliu.

„Kai apsilankiau Darbo biržoje (dabar – Užimtumo tarnyba. – Red.), išgirdau klausimą, ko aš atėjau. Man sakė, kad ir žmonės, turintys trečią neįgalumo grupę, darbo neranda, o man nėra ko apie jį ir svajoti“, – prisimena Valentina.

Netrukus ji išgirdo apie profesinės reabilitacijos kursus ir ten įgijo reklamos dizainerio specialybę. „Tada biržoje man pasakė, kad į juos kreipiasi jauni žmonės, įgiję šią specialybę universitetuose, tad ką kalbėti apie mane. Bandžiau imtis individualios veiklos, tačiau klientų rasti nepavyko“, – sakė moteris.

Ji siūlė savo paslaugas siuvykloms (iki traumos yra dirbusi siuvėja), bet visur išgirsdavo, kad darbovietė žmogui, judančiam vežimėliu, nepritaikyta – jai reikėtų didesnės darbo vietos ir specialaus tualeto.

Galiausiai Valentina susitaikė su mintimi, kad darbo rasti nepavyks. Vis dėlto jai pasisekė kitu atžvilgiu – viena gera moteris leido jai su vyru apsigyventi savo sodyboje. Valentina pasisodino daržą, įsigijo vištų, avį, ožką ir džiaugiasi gyvenimu, o ypač tuo, kad gali nesunkiai išeiti į lauką.

Pats susikūrė darbo vietą

Vežimėlyje sėdintis ir juo įvairiausius triukus atliekantis vilnietis Viktoras Topolis (27 m.) ieškodamas darbo taip pat susidūrė su sunkumais. „Kai kreipdavausi dėl darbo, su kuriuo, neabejojau, tikrai susidoročiau, vis išgirsdavau, kad nebus tinkama aplinka – įmonė įsikūrusi pusrūsyje, pastate nėra lifto ar pan.“, – prisimena Viktoras.

Galiausiai jis gavo archyvaro darbą – suvedinėjo duomenis į kompiuterį – socialinėje įmonėje. Po to ėmėsi individualios veiklos, dirba lektoriumi ir asmeniniu konsultantu. „Dirbti sau, kai gali dirbti iš namų ar iš nuomojamų patalpų, kurias pats išsirinksi, man labai patinka, nors, žinoma, tai nėra paprasta“, – sakė Viktoras.

Svarbu mąstyti apie ateitį

Lietuvos negalios organizacijų forumo direktorė Henrika Varnienė pastebėjo, kad neįgaliųjų galimybės įsidarbinti labai skiriasi: vieni turi aukštąjį išsilavinimą ir santykinai nedidelę negalią, o kiti baigę aštuonias klases ir jų judėjimo bei komunikavimo galimybės labai ribotos. H.Varnienė mano, kad, nelygu žmogaus poreikiai, galėtų skirtis ir jo gaunama socialinė išmoka.

„Norintiems studijuoti neįgaliesiems šiuo metu sudarytos geros sąlygos, mokamos nemažos išmokos. Bet manau, kad kai kurie neįgalieji nesusimąsto, ar pasirinko specialybę, pagal kurią pajėgs įsidarbinti. Štai vienas aklasis studijavo socialinį darbą, tačiau juk socialiniai darbuotojai turi matyti žmones, kuriais rūpinsis. Gal ir būtų galima sukurti darbo vietą socialiniam darbuotojui, kuris vien atsiliepinės į telefono skambučius ir suvedinės duomenis į kompiuterį (aklieji tai gali), bet vis dėlto tai mūsų sąlygomis sudėtinga“, – sakė H.Varnienė. Ir pridūrė, kad sunkiausia rasti darbą žmonėms, turintiems ne fizinę, o protinę negalią.

Sėkmės istorijos

Socialinės įdarbinimo agentūros „Sopa“ direktorė Jurgita Kuprytė pritarė, kad ypač sunku rasti darbo vietą žmonėms, turintiems kompleksinę negalią, apimančią ir psichikos ar intelekto sutrikimus. Tiesa, būna ir sėkmės istorijų – ši agentūra prisidėjo prie blyninės „Pirmas blynas“ įkūrimo, parinkdama jai darbuotojus, kurių dalis turi kompleksinę negalią.

„Šie žmonės darbe atsiskleidė geriau, nei mes tikėjomės. Štai viena mergina, dirbanti padavėja, kartais, kai išvyksta viršininkas, puikiai jį pavaduoja ir vadovauja komandai“, – pasakojo J.Kuprytė.

Psichologas E.Šidlauskas pažymėjo, kad yra tikimybė, jog darbdavys, įdarbinęs negalią turintį žmogų, iš to laimės. Jis atsiminė kurčiąjį, kuris dirbo statybose. Vyras buvo labai stiprus fiziškai, tad nudirbdavo daug daugiau nei sveiki jo kolegos.

„Galbūt toks žmogus labiau stengsis nei sveikasis, nes labiau vertins savo darbo vietą. Mes – socialinės būtybės, geriau jaučiamės darbe, kur galime bendrauti ir uždirbti, o ne sėdėdami namie ir gyvendami iš pašalpų“, – kalbėjo psichologas.

Taigi ne tik patys neįgalieji nori dirbti, bet ir specialistai neabejoja, kad jie gali tai daryti tinkamai. Deja, dažnai aplinka nebūna tam pritaikyta, o kartais pritrūksta ir darbdavių supratingumo.

Žurnalistiką antrame kurse studijuojanti Laura Blaževičiūtė (20 m.) ramiai laukė praktikos įvertinimo, tačiau jį gavusi pasijuto labai įskaudinta. Ne dėl to, kad buvo blogai įvertinta, – gavo devynetą, o dėl sakinio: „Iki 10 pritrūko, nes didesnes studentės galimybes riboja judėjimo trūkumas.“

„Sostinės” inf.