Gintarė džiaugiasi: iš socialinių dirbtuvių – į tikrą darbą
Prieš metus pradėtas Institucinės globos pertvarkos antrasis etapas – tai Neįgaliųjų reikalų departamento prie SADM ir partnerių vykdoma bendruomeninių paslaugų plėtra intelekto ir psichosocialinę negalią turintiems žmonėms. Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Vilniaus Viltis“ – vienas iš projekto partnerių Vilniaus apskrityje.
Pasak socialinės darbuotojos Eleonoros Vaičiūnienės, per vienerius metus jie pasiekė išties gerų rezultatų. To įrodymas – lankytojai ne tik įgijo pasitikėjimo savo jėgomis, bet ir reikiamus darbo įgūdžius.
„O labiausiai visi džiaugiamės, kad prieš keletą savaičių du socialinių dirbtuvių lankytojai įsidarbino pagal neterminuotas darbo sutartis. Tikimės, kad jiems darbuotis seksis puikiai!“, – optimizmo neslepia E. Vaičiūnienė.
Drovumą pakeitė pasitikėjimas savimi
Socialinėse dirbtuvėse “Vilniaus Viltis” dirbanti socialinė darbuotoja Eleonora Vaičiūnienė pasakoja, kad jų lankytojai iš pradžių buvo itin drovūs.
„Bet su kiekvienu atradome būtent jam priimtiną pozityvų bendravimo būdą. Lankytojus labai džiugina dėmesys, kurį jiems skiriame. Tai juos ai motyvuoja lankyti mūsų dirbtuvėles, nes pasijunta reikalingi, svarbūs, išklausyti. O laikui bėgant drovumas išgaruoja, – tapome tvirta, draugiška komanda, kur vieni kitiems visada padedame, patariame, o kartais ir pavadovaujame“, – šypteli pašnekovė.
Kai kuriems lankytojams reikalinga pagalba kasdieniniuose gyvenimo socialiniuose klausimuose, tad darbuotojai juos sprendžia kartu su lankytojais, taip suteikdami jiems pasitikėjimo savimi ir vilties, kad ateityje jie gebės panašius klausimus spręsti visai savarankiškai.
„Savo gebėjimus ir talentus lankytojai atskleidžia skirtingai: vieni – ankščiau, kitiems reikia daugiau laiko. Mūsų darbų įvairovė padeda jiems išbandyti daug naujų veiklų, apie kurias jie niekad net negalvojo ir atranda save iš naujo“, – pasakoja E. Vaičiūnienė. – Darbo rinkoje nuolatos stebime darbų pasiūlą ir ieškome tokio darbo, kuris būtų pritaikytas būtent mūsų lankytojų gebėjimams. Ne mažiau svarbu ir tai, kad darbo trukmė nebūtų ilga. Gaila, kad tokių pasiūlymų darbo rinkoje nedaug. Bet džiugina tai, kad vis dažniau randasi darbdavių, kurie nuoširdžiai ieško kompromiso. Taip įdarbinome mūsų lankytoją Gintarę, – darbdavys pritaikė jai darbo grafiką ir pareigas pagal galimybes“.
KALBAMĖS SU BUVUSIA SOCIALINIŲ DIRBTUVIŲ LANKYTOJA GINTARE, DABAR JAU DIRBANČIA PAGAL DARBO SUTARTĮ
Gintare, kaip jautiesi gavusi naują darbą?
Tiesiog šauniai!
Ar prisimeni savo emocijas pirmą darbo dieną tikrame darbe?
Buvo įdomu ir tik truputį baisu. Žinojau, kad susitvarkysiu.
Papasakok, ką tu dirbi?
Papildau prekes parduotuvės lentynose: sausainius, makaronus, cukrų, miltus, krapštukus, sauskelnes ir t.t. Atidžiai tikrinu produktų galiojimo datas. Norėjo man patikėti jau ir barkodų skaitytuvą, bet kol kas atsisakiau, – kol kas dirbti su juo man pasirodė per sudėtinga.
Gintare, o kaip tave priima bendradarbiai, kolektyvas?
Priima paprastai, laisvai, visi sveikinasi, mielai pataria, o jei paklausiu, pasako, kur ką padėti. Draugiški žmonės, kolektyve virš dešimt žmonių. Skyriaus vadovė pradžioje daug padėjo, supažindino su viskuo, visą savaitę vaikščiojome kartu.
Kaip manai, kodėl žmogui taip svarbu dirbti?
Nes pinigų reikia, juk viskas kainuoja. O ir bendravimas svarbu kiekvienam žmogui (šypsosi).
O tau svarbiau pats darbas, užduotys ar bendravimas su kolegomis?
Viskas kartu man svarbu.
Kas labiausiai džiugina darbe?
Kad darbuotojai šiltai bendrauja, direktorė ir vadybininkas geranoriški, su jais galima pasitarti, pasiklausti. Man ramu, kai žinau, kad nebūsiu palikta viena.
Prisimink save prieš socialines dirbtuves. Kokia buvai tada?
Tokia pati buvau, bet namie daugiausiai sėdėdavau su mama, draugais. Dirbtuvėse pabendraudavau, savi visi čia. Daug ką ir anksčiau pažinojau, tai gerai jaučiausi.
Kokie tavo atsiminimai apie ankstesnį darbą socialinėse dirbtuvėse? Ar čia atsivėrė nauji gabumai, įgūdžiai?
Ypač patiko, kai dirbome gamtoje – botanikos sode grėbėme lapus, žolę, šlavėm. Ten labai draugiškai mus priėmė. Socialinėse dirbtuvėse mokiausi prisukti varžtą, lentoje išgręžti skyles, kai darėme inkilėlius. O šiaip dažniausiai dirbau tai, ką jau mokėjau, pavyzdžiui, siuvau, nes siuvėjos amato jau seniai – daugiau kaip prieš 20 metų – mokiausi dienos centre „Mes esame“. Ten pat ir virtuvės pagalbine darbuotoja mokiausi dirbti.
Kas tau buvo svarbiausia socialinėse dirbtuvėse?
Man svarbiausia labai draugiški darbuotojai – socialinė darbuotoja Eleonora buvo labai padedanti, malonūs ir kiti darbuotojai. Eleonorą net vadindavau mama (juokiasi). Ji ir kito bendrijos „Vilniaus Viltis“ projekto vadovė Daiva yra žmonės, į kuriuos visada galiu kreiptis ir sulauksiu pagalbos.
Kokių turi ateities planų? Ar dar daug svajonių neįgyvendinai?
Noriu pasilikti kuo ilgiau dirbti čia, kur dirbu dabar. Svajonių daug turiu, jos gal įgyvendinamos. Bet jau daug ką išmokau, pasiekiau. Gal norėčiau dar išmokti naujų įdomių dalykų maisto gamyboje. Taip pat svajoju generalinį remontą namuose padaryti, taupau, esu gan taupi (šypteli).
Tekstas – Institucinės globos pertvarkos
Nuotraukos – pašnekovės asm. archyvo ir „Vilniaus vilties”