IR SAVI, IR SVETIMI – TA PATI GYVENIMO PRASMĖ

Prabėgusi savaitė Lietuvoje skirta vaikų globai ir globėjams. Tokias pareigas prieš 15 metų priėmusi panevėžietė Aušra kratosi išskirtinės garbės – jos nuomone, tiek biologiniai, tiek priglausti vaikai yra tokie patys ir visi auginami bei mylimi vienodai.

Penkiasdešimtmetės Aušros ir jos vyro šeimoje dabar auga keturiolikmetis berniukas ir trylikametė bei šešiolikmetė mergaitės. Būtent dėl jų panevėžietė nenori viešinti pavardės.

„Pirmieji du vaikai jau įvaikinti, o mažiausiąją kol kas globojame. Ji pas mus atsirado neplanuotai – mergaitė yra vyresnėlės biologinė sesuo, kuri buvo palikta Panevėžyje mirus tikrajai mamai. Ši turėjo problemų su priklausomybėmis ir mirė gimdydama šeštą kūdikį – visi jos vaikai globojami svetimų žmonių šeimoje”, – pasakoja Aušra.

Dvi jos auginamos sesytės bendrauja su savo broliais ir sesėmis kituose miestuose.

Visus tris vaikus panevėžietė į savo namus pasiėmė dar mažus. Pirmajai įdukrai tebuvo 8 mėnesiai, kai jos nauji tėveliai pateikė prašymą ir užpildė anketą. Tada tai buvo vienintelis kūdikis Panevėžio vaikų globos namuose.

„Tais laikais viskas buvo paprasčiau – nereikėjo tiek daug visko padaryti, baigti kursų, kad galėtum tapti globėjas. Mums užteko užpildyti anketą. Kaip dabar prisimenu vieną klausimą: „Ką darysite, jei vaikas vogs.” Atsakėme, kad kalbėsimės, bet laimė, tokių problemų neturėjome ir apskritai bėdų su šeima niekada nebuvo”, – džiaugiasi įmotė.

Tiesos neslėpė

Antrąjį mažylį panevėžiečių pora įsivaikino iš Kauno, kai šiam buvo 1,5 metų. Vaikas rastas paliktas medicinos įstaigoje su mamos rašteliu. Jame moteris prisipažino nemylėjusi sūnaus ir prašė jam surasti mylinčius tėvus.

„Kartais sūnus paprašo parodyti tą laišką, jis labai liūdnas. Niekada neslėpiau nė nuo vieno, kad jie nėra mano pagimdyti. Su dukromis aplankome jų mamos kapą, o berniukas sako, kad vėliau norės susirasti savo sesę – mano žiniomis, ji tikrai yra”, – kalba Aušra.

Ji pati dar nuo vaikystės žinojo, kad niekada negalės turėti biologinių vaikų. O jie moteriai visada buvo gyvenimo prasmė, todėl ištekėjusi nusprendė įsivaikinti. Vyras tam neprieštaravo.

„Gal tai pirmiausia buvo mano mintis, bet be vyro sutikimo sprendimai įsivaikinti nepriimami. Aš pati augau su įvaikintu broliu. Niekada nemačiau skirtumo tarp globojamų ir savų vaikų”, – pasakoja panevėžietė.

Tačiau visuomenė, anot jos, ne visada tokios pačios nuomonės.

„Kai vaikai buvo maži ir gyvenome daugiabutyje, naujieną apie įvaikinimą pirmiausia pasakiau didžiausiai namo gandonešei ir ši paskelbė visiems – klausimų niekam nebekildavo. Bet tarp vaikų netolerancija dar gan ryški – pastebiu, kad kai kurie nenori draugauti su globotiniais, netgi jų šalinasi”, – apgailestauja Aušra.

Ji svarsto, kad galbūt tai lemia mažesnio miesto specifika.

Aušra įsitikinusi, jog auginti svetimą vaiką nėra sunkiau nei pačios pagimdytąjį. Jos priglobtos atžalos visur dalyvauja, lanko būrelius, dailės, muzikos užsiėmimus.

Jeigu labai reikia patarimo, moteris dėl savo mažųjų kreipiasi į psichologus, bet specialistų ir konsultantų kabinetų durų teigia nuolat nevarstanti.

Daugiausia giminės

Panevėžyje šiuo metu 81 globėjo šeimose auga 97 be savo biologinių tėvų likę vaikai.

„Kasmet pavyksta parengti dvi tris grupes naujų globėjų, pasirengusių į savo namus paimti vaiką. Visgi dažniausiai tokiam žingsniui ryžtasi vaikų giminės, daug rečiau ateina šeimos, nusprendusios auginti visiškai svetimą vaiką, o įvaikinti išdrįstama ypač retai. Šiais metais įvaikintų Panevėžyje 3 dar neturėjome”, – sako Socialinių paslaugų centro Globos centro socialinė darbuotoja Monika Petukauskienė. Ji padeda globėjams ir įtėviams pažinti savo pareigas.

Anot jos, paradoksalu ir baisu, bet visuomenė vis dar palankiau žiūri į tuos, kurie iš prieglaudos paima auginti šuniuką nei į svetimą vaiką priglaudusius žmones. Pastarųjų gailima, dažnai iš jų net pasišaipoma.

„Sunkiausia mums su nuolatine paauglių globa. Ikimokyklinuką dar paima, bet didesnių vaikų baiminamasi”, – pažymi M. Petukauskienė.

Ūgtelėję globos namų auklėtiniai dažniausiai keliauja į šeimyninius vaikų namus, kur prižiūrimi socialinių darbuotojų bando savarankiškiau gyventi su kitais be tėvų likusiais vaikais.

Globėjų trūksta

Dar šeši laikinieji globotojai Panevėžyje yra laikinai priglaudę 15 iš šeimų paimtų vaikų. Papildomai rengiamas vienas toks pagalbininkas miestui, nes visi laikinieji namai jau dabar užimti.

Panevėžio socialinių paslaugų centras dėl to didelės problemos nemato – kritiniu atveju dar vienam globotiniui vietos pas laikinuosius globėjus vis tiek atsirastų.

„Pagal sutartį laikinasis globotojas turi paimti iki 12 metų globotinį ir juo rūpintis ne ilgiau nei metus. Bet būna, kad tokiose šeimose apgyvendinami ir vyresni vaikai. Kol kas nė vienas kursus baigusių ir sutartis pasirašiusių globotojų savo pareigų nemetė”, – teigė M. Petukauskienė.

Budinčių globotojų ir globėjų trūksta visoje šalyje. Lietuvoje tik 3 839 šeimos augina 4 936 ne savo biologinius vaikus.

Vaikų globos institucijose vis dar gyvena 1 777 mažyliai, o šie metai Lietuvoje paskutiniai, kai globėju gali tapti institucija – vaikų globos namai.

„Sekundės” inf.