Iš priklausomybių liūno išbridęs Edvardas ilgai gyveno globos įstaigose – dabar mokosi gyventi savarankiškai

Beveik visą savo gyvenimą Edvardas Gasinskas praleido įvairiose globos įstaigose. Į vienas jų pateko dėl to, kad buvo našlaitis, kitas – dėl negalios. Pastaruosius keliolika metų jis gyveno Tauragės rajone, Adakavo socialinių paslaugų namuose. Nors čia jautėsi vertinamas, galėjo atskleisti savo meninę pusę – kurti scenarijus, vaidinti, giedoti giesmes, eksperimentuoti virtuvėje ir tapyti – širdyje visuomet žinojo, kad labiau už viską nori gyventi savarankiškai.

Sena svajonė išsipildė prieš dvejus metus – tuomet Edvardas kartu su Adakave sutikta gyvenimo drauge apsigyveno apsaugotame būste. „Pagaliau, sulaukęs 53-ejų, gyvenu taip, kaip visada svajojau“, – neslėpė dar vienas projekto „Žingsniai“ herojus.

Iš Vilniaus – į kitą Lietuvos pusę

„Savęs iki 7-erių metų nelabai pamenu. Gal kažkiek gyvenau su tėvais, bet anksti patekau į kūdikių namus Vilniuje, vėliau – internatinę mokyklą“, – sakė Edvardas. Apie tą gyvenimo laikotarpį vyriškis kalba aptakiai. Tačiau užtenka ir trumpų sakinių, pavienių žodžių, kad suprastum – vaikystėje gyvenimas nelepino. „Iš internato išėjau į profesinę mokyklą. Nenorėjau ten, bet užrašė, teko mokytis. Buvau našlaitis, todėl dažniausiai likdavau bendrabutyje ir per atostogas“, – pasakojo Edvardas.

Paauglystę ir jaunystės laikotarpį jis apibūdina kaip maištą prieš sistemą: „Pankavau, maištavau, visko buvo.“ O pirmuosius Lietuvos nepriklausomybės metus Edvardas prisimena kaip be galo sunkius. „Vilniuje ypač jautėsi blokada, – prisimena. – Tuo metu man buvo 18-a. Buvau našlaitis ir neturėjau kur gyventi. Pažįstami priėmė į vienos įmonės bendrabutį. Tačiau neilgam: įmonė paskelbė bankrotą, tad mane išmetė į gatvę. Iki 1998-ųjų vos ne visą laiką gatvėje ir praleidau“, – apie vieną sunkiausių savo gyvenime etapų papasakojo Edvardas.

Jis neslėpė ir to, kad tuo metu buvo įklimpęs į priklausomybes. Teko pabuvoti ir psichiatrijos ligoninėje. Paradoksalu, tačiau mėnesius joje vyriškis vadina išsigelbėjimu: „Man kartais pasisekdavo ten pakliūti – bent žiemą turėjau kur šiltai gyventi“.

Į gatvę grįžti nebenorėjo

Edvardas atvirai sako, jog tuo gyvenimo metu ne kartą galvojo apie savižudybę. Kas padėjo pakilti? „Atvirai pasakius, nežinau. Tuo metu neturėjau motyvacijos gyventi. Mažai kuo gelbėjo ir grįžimas į globos įstaigas. Jose neradau nieko naujo – viskas buvo taip pat, kaip palikau vaikystėje“, – prisipažino pašnekovas.

Didieji pokyčiai prasidėjo nuo Švėkšnos, į kurią vyriškis nuvažiavo dalyvauti Minesotos programoje. „Sunku paaiškinti, bet įvyko tarsi kažkoks spragtelėjimas. Supratau, kad psichologiškai ir fiziškai aš esu baisiai pavargęs. Ir jeigu toje duobėje murkdysiuosi, prarasiu visiškai save. Tai buvo mano atsispyrimas“, – pasakojo jis. Tiesa, stebuklingo pasveikinimo nebuvo: kaip ir daugeliui priklausomų asmenų, einančių blaivybės keliu, Edvardui teko patirti atkryčių. Tuo metu jis gyveno Šilutėje veikusioje globos įstaigoje. Čia pateko iš psichiatrijos ligoninės Vilniaus rajone. „Turėjau du kelius: į gatvę ir į pensionatą. Pasirinkau šį variantą. Gatvėje labai sunku. Ten neįmanoma išlikti socialiu žmogumi. O aš tokiu norėjau būti“, – sakė vyras.

Sėkmės istorija, kuri įkvepia kitus

Po septynerių–aštuonerių metų Šilutėje Edvardas persikėlė į Tauragės rajone Adakave veikusius globos namus. Kaip pats sakė, norėjo pokyčio. Naujoje vietoje jis ėmė atsiskleisti, pavyzdžiui, pradėjo kurti scenarijus spektakliams ir vaidinti. Taip pat ilgus metus Edvardas buvo žinomas ir kaip talentingas giedotojas. Į paskutinę kelionę jis yra palydėjęs ne vieną Adakavo ir aplinkinių kaimų žmogų.

„Edvardo istorija – tokia, kuria norisi dalintis su visais. Kad pagaliau suprastų, jog globos įstaigos keičiasi, čia gyvenantys žmonės nori ir gali daugiau“, – pasakojo Adakavo socialinių paslaugų namų direktorė Kristina Anulienė. Su Edvardu susipažino Adakave, čia pradėjusi dirbti. Matė – vyriškis turi didžiulį potencialą. Todėl prasidėjus projektui, suteikiančiam galimybę globos namų gyventojams apsigyventi apsaugotame būste, neabejojo, kad vienas iš pirmųjų ten turėtų patekti būtent Edvardas. Tiesa, pirmiausia jis persikėlė į grupinio gyvenimo namus.

Pasak K. Anulienės, Edvardas visada norėjo išsivaduoti iš institucijų globos, gyventi savarankiškai ir to sąmoningai siekė. Dar gyvendamas Adakavo socialinių paslaugų namuose, Edvardas savanoriavo Tauragės „Maltiečių“ organizacijoje, kuri aprūpina Tauragės miesto senolius karšta sriuba. Šią veiklą tęsia ir dabar – jau gyvendamas apsaugotame būste. Į jį Edvardas persikėlė 2020 m. liepą. Jis džiaugiasi, jog pagaliau yra savo paties gyvenimo šeimininkas. Svarbiausia – gali planuoti kasdienę rutiną pagal savo poreikius ir pomėgius. Pavyzdžiui, prasidėjus pandemijai, jis intensyviai tapė. Paveikslų buvo tiek, jog nebetilpo bute!

Dėmesį mėgstantis Edvardas tyliai pasvajodavo, kad juos išvystų ne tik kartu gyvenanti gyvenimo draugė ar socialinė darbuotoja, apsaugoto būsto gyventojams padedanti spręsti įvairius iškylančius klausimus. Realybe svajonė virto netrukus – 2021 m. rudenį Tauragėje surengta personalinė Edvardo tapybos paroda. Vėliau ji keliavo po Lietuvą ir aplankė Uteną, Jurbarką bei Vilnių. Pastarajame mieste Edvardo kūrinius buvo galima apžiūrėti Lietuvos Respublikos Seime.

TEKSTAS ir NUOTRAUKA: 15min.lt