Kaunietė Ieva: „Be socialinių dirbtuvių gal ir ligos atsinaujintų“

„Socialinėse dirbtuvėse dėmesį kreipiame ne į tai, ką žmogus prarado dėl ligos ar koks jo ligos kodas, o į tai, ką jis moka, kur yra stiprus, išskirtinis. Stengiamės pastebėti jo stipriąsias puses, daromą pažangą, kiekvieną pasiekimą ir jam visa tai tarsi veidrodyje parodyti, nes dėl ligos ir, kaip bebūtų liūdna, artimiausios aplinkos – šeimos, nepalankaus vyraujančio visuomenės požiūrio žmonės yra linkę save nuvertinti“, – sako socialinių dirbtuvių „Amatų laboratorija“ socialinė darbuotoja Dovilė Daugėlienė.

Kaune veikiančias socialines dirbtuves lanko 14 psichosocialinę negalią turinčių žmonių. Dalyviai čia gamina dirbinius iš odos, lanksto kartono dėžutes ir skaitmenina duomenis. Ieva (vardas pakeistas) – viena vyriausių dirbtuvių dalyvių, jai 62 m. D. Daugėlienė džiaugiasi, kad dirbtuvėse atsiskleidė geriausios Ievos savybės. Taip pat džiaugiasi dėl to, kad socialinės dirbtuvės suteikia galimybę šiai moteriai dalyvauti reikšmingoje, naujus įgūdžius ugdančioje veikloje. Dėl ligos ir dėl amžiaus Ievai sudėtinga rasti darbą atviroje darbo rinkoje.

„Prieš dirbtuves Ieva buvo linkusi save nuvertinti, ji yra išgyvenusi kelias reikšmingas netektis, tad patyrė didelį beprasmybės jausmą, nematė gyvenimo tikslo. Čia jos kasdienybė įgavo struktūrą. Išnyko pavasariniai ir rudeniniai ligos atkryčiai, ji atsiskleidė kaip stropi, patikima, darbšti asmenybė“, – šypsosi D. Daugėlienė.

Ieva sutiko pati papasakoti apie savo patirtį socialinėse dirbtuvėse.

Ieva, papasakokite, kokiomis veiklomis užsiimate socialinėse dirbtuvėse.

Aš siuvu gaminius iš odos. Prieš tai gaminome papuošalus, siuvome servetėles, o šiuo metu iš natūralios odos gabalėlių siuvame kuprines ir pagalvėles. Susiuvam kvadratėliais, paskui uždedame diržiukus, kniedes. Žinoma, mums, socialinių dirbtuvių dalyviams, labai padeda gamybos vadovė, socialinė darbuotoja.

Spėju, toks darbas reikalauja didelio kruopštumo?

Kiti galbūt pasakytų, kad nereikia didelių pastangų, bet man, kuri niekada nebuvo krapštukė (net iš dailės pamokų gaudavau prasčiausius pažymius, nors apskritai mokiausi gerai), yra ką veikti. Turime labai reiklias vadoves – vienas dygsnis ne ten ir tenka ardyti. Tiems, kurie linkę prie meno, sekasi geriau, jie daugiau padaro, nedaro klaidų, o aš viena iš tų, kuriems reikia pasitelkti kruopštumą. Su kitais ir pasinervinam, ir paburbam…

Bet rankų nenuleidžiate?

Viską atperka žinojimas, kad kažkam tavo pagamintas gaminys patiks. Prekiaujame mugėse, internetu, kai kurie gaminiai ir į užsienį iškeliauja. Malonu, kai tavo darbą įvertina. Dalį gaminių nusiperkame patys – kaip dovanas draugams, artimiems žmonėms. Kai pats gamini ir matai, kiek darbo, kiek šilumos į gaminį įdėta, supranti, kad jis tikrai brangus. Tokį daiktą gera dovanoti.

Kuo jums įdomus ir vertingas socialinėse dirbtuvėse leidžiamas laikas?

Man tai yra užimtumas. Mūsų pastato pirmame aukšte vyksta reabilitacija, o viršuje – socialinės dirbtuvės. Ir jaučiu, kad einu ne į dirbtuves, o tarsi į darbą. Daugelis mūsų taip sako. Mano jau ne tie metai, kad išmokčiau kažką naujo, bet socialinės dirbtuvės sukuria įsipareigojimo jausmą. Ryte tu žinai, kad turi kur eiti, kad privalai nueiti, o jei kartais negali, tai turi apie tai pranešti. Čia egzistuoja tvarka ir čia galima tobulėti.

Jei socialinių dirbtuvių nebeliktų, būtų sunku nuo visko atsiriboti. Tikrai kažko trūktų. Gal ir mūsų ligos atsinaujintų. Užimtumo labai reikia.

Tikriausiai čia mezgasi ir prasmingos draugystės, bendravimas?

Be abejo. Ir temos būna ne tik apie mūsų ligas. Aptarinėjame naujienas, problemines temas. Pavyzdžiui, aptarinėjom pandemiją, karą. Čia yra žmonių, kurie labai domisi muzika. Kartais jie ką nors įjungia ir siūlo atspėti, kas dainuoja. Mano metai jau ne tie, kad žinočiau šiuolaikines grupes, bet kiti atspėja.

Vis sakote „esu jau ne tų metų“, bet jūsų klausantis atrodo, kad esate labai aktyvus žmogus.

Stengiuosi neatsiriboti. Gyvenu viena, tai namie pasijaučia tuštuma ir vienišumas. Kiek įmanoma bendrauju ir su klubo „Likimo draugai“ nariais, ir su kitais žmonėmis – kaimynais, senų laikų draugėmis. Esu tikinti, tad sekmadieniais einu į bažnyčią, paskui einame pasivaikščioti, netrukus atidarysime dviračių sezoną. Dirbtuvėse vyksta linijinių šokių užsiėmimai, dalyvauju juose. Anksčiau ir dainavom, bet vadovas susirgo ir ši veikla nutrūko. Dar man patinka suktis po virtuvę, patinka auginti gėles. Svarbu neužsisėdėti.

NUOTRAUKA: „Amatų laboratorijos“ archyvo nuotr.

TEKSTAS: Institucinės globos pertvarkos.