PROTO NEGALIĄ TURINTIS MANTAS SUGEBA PRAKALBINTI MOLĮ IR VILIASI, KAD BUS ĮDARBINTAS

Vilniaus geležinkelio stotyje ant sienos kabo įspūdinga pano mozaika. Ją kartu su keramike Sonata Kazimieraitiene sukūrė negalią turintys vaikai ir suaugusieji. Mozaikoje yra du moliniai paukščiai, kuriuos nulipdė Mantas Juknevičius. Jam – 45-eri, jis turi proto negalią, lanko VšĮ dienos centrą „Mes esame“.

Mantas kviečia pasižiūrėti savo darbų. Jaukiuose namuose randu Mantą ir jo mamą Marytę Juknevičienę. Tik įėjus akį patraukia Manto darbai: molinės glazūruotos didelės ir mažesnės vazos, puodeliai, lėkštės, gėlių vazonai, paukščiai ir kiti keramikos dirbiniai.  Marytė atsargiai kilnoja sūnaus darbus, paglosto ir pasakoja, kad namuose – tik dalelė Manto darbų. Jo darbai puošia bičiulių, giminaičių ir visai nepažįstamų žmonių namus. Daug jo dirbinių iškeliavo į Vokietiją, didelį molinį puodelį Mantas yra nulipdęs ir padovanojęs Žanui Vanjė – „Arkos“ bendruomenės, kurioje proto negalią turintys žmonės ir sveikieji gyvena kartu, įkūrėjui. Su juo Mantas ir jo mama susipažino jam lankantis Lietuvoje.

Marytė atneša krūvelę albumų ir pasakoja apie Manto keliones su krikščionišku bendruomeniniu judėjimu „Tikėjimas ir šviesa“ po Kanadą, kitas šalis. Prie Šv. Jono Bosko parapijos besiglaudžianti bendruomenė „Dievo sodas“, kurią lanko Mantas ir jo mama, yra viena iš dešimties „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenių, esančių Lietuvoje. Šv. Jono Bosko bažnyčioje Mantas patarnauja Mišioms.

Proto negalią turintis Mantas sugeba prakalbinti molį ir viliasi, kad bus įdarbintas

Mantas neslepia – jam patinka, jog domiuosi jo darbais, bet jis nori ir daugiau pasakoti apie save. Vyras vis kartoja, kad šeštadienį su mamyte važiuos į „Dievo sodo“ bendruomenės susirinkimą, kad ten vyks rinkimai, paskui atneša parodyti savo dienoraščius – iš pradžių rašo juodraštį, paskui perrašo. Mantas rodo savo skaitomas knygas ir sako, kad jam patinka vaikščioti į biblioteką. O dienos centre „Mes esame“ Mantas ne tik lipdo, bet ir dainuoja vyrų chore, deklamuoja. Jis turi daugybę apdovanojimų už dalyvavimą keramikos darbų parodose, skaitovų konkursuose, viktorinose ir dar už daugybę kitų veiklų.

„Aš visur noriu dalyvauti, negerai namie sėdėti, ar taip?“ – klausia manęs Mantas. Negaliu su tuo nesutikti, o jis rodo pažymėjimą, kad yra „Spalvų orkestro“ dalyvis. Marytė priduria, kad sūnus labai laukia vasaros stovyklos, kurią organizuoja bendruomenė „Dievo sodai“, kad jis visas pasinėręs į centro „Mes esame“ gyvenimą.

Pradėjęs lipdyti negali sustoti 

Mūsų pokalbis vėl pasisuka apie Manto keramikos darbus. „Kai Mantas pradeda lipdyti, nebegali sustoti, jo rankos, minkydamos molį, perteikia tai, ką jis ne visada gali pasakyti žodžiais“, – pasakoja Manto mama ir priduria, kad sūnus yra dalyvavęs įvairiuose keramikų projektuose. Vienas iš tokių ir buvo pano mozaikos kūrimas Vilniaus geležinkelio stotyje.  Marytei skaudu, kad iš savo darbo sūnus negali prisidurti prie kuklios neįgalumo pensijos. Dienos centre Mantas yra įgijęs keramikos dirbinių gamintojo specialybę, galėtų lipdyti dieną naktį, tačiau įsidarbinti galimybės nėra.

Prieš gerą dešimtmetį dienos centre „Mes esame“ vyko projektas, kuriame Mantas ir keli kiti darbuotojai buvo įdarbinti. Mantas gavo nors ir kuklų, bet vis dėlto atlyginimą už savo darbą, Marytė iki šiol yra išsaugojusi Manto algalapius. Mantas jautėsi oriai, nes galėjo prisidėti prie šeimos biudžeto. Deja, projektas baigėsi, ir vyras buvo atleistas. 7 metus jis su mama varstė Darbo biržos duris, bet darbo, kurį pajėgtų ir norėtų dirbti, taip ir negavo.  Mantas turi antrą neįgalumo grupę, jo darbingumas – 40 procentų. Keramiko darbą jis ir dabar dirba, tačiau vis viliasi, kad dienos centre atsiras projektas ir jis vėl bus įdarbintas. „Su ta viltimi ir liekame“, – sako Marytė ir mintimis grįžta į tą metą, kai gimus sūnui pasijuto be galo laiminga.

Kitoks vaikas 

Kartu su Maryte vienoje palatoje gulėjusioms moterims jų kūdikius atnešė maitinti, o Marytė sūnaus taip ir nesulaukė. „Iškart supratau, kad mano kūdikėliui negerai. Gimdžiau sunkiai. Gal vaikelio galvytę pernelyg suspaudė replėmis?“ – iki šiol svarsto moteris. Medikai jai pasakė, kad sūnelio plaučiai įdubę. Kokios dar bus sudėtingo gimdymo pasekmės, neaiškino.

Mantukas augo gražutis, apvalutis, tačiau vystėsi lėčiau negu jo bendraamžiai. Didelių bėdų lyg ir nebuvo. Mantas kalbėjo, turėjo puikią atmintį, išmokdavo daug eilėraščių atmintinai, vis dėlto berniukas buvo kitoks negu jo bendraamžiai – lėtesnis, lėčiau mąstydavo, sunkiau suvokdavo aplinką. Tėvai jį leido į vaikų darželį, kuris buvo pritaikytas specialiųjų poreikių turintiems vaikams. Mantas taip pat lankė Pirmąją pagalbinę specialiąją mokyklą Vilniuje, Subačiaus gatvėje.  „Mantas buvo ir tebėra gerietis“, – pasakoja mama. Stipresni berniukai jį primušdavo, o jis nemokėdavo priešintis. Patyčių Mantas neišvengė ir vėliau, kai mokėsi Trečiojoje statybininkų mokykloje. Bendramoksliai jam priberdavo tinko į akis, tyčiojosi, kad lėtas. Mantas prieš egzaminus mintinai išmokdavo tekstą iš vadovėlio, nes suvokimo jam trūko. Vaikinas vis dėlto įgijo staliaus, dažytojo ir tinkuotojo specialybę, tačiau dirbti jis negalėjo – buvo per sunku fiziškai, o ir gebėjimų, suvokimo trūko. Manto mama ir toliau ieškojo, kur sūnus galėtų realizuoti save.

Atostogų nemėgsta 

Pirmoji Manto keramikos mokytoja buvo jo mama. Mariją sūnų mokyti lipdyti paskatino liaudies meistrė Nijolė Angelė Jurėnienė. „Lipdydavome namuose, virtuvėje. Mačiau, kad Mantui sekasi, nepavykusį darbą jis noriai perdarydavo. Kai Mantas prilipdė molinių varpelių, juos pardavinėjo dailės dirbinių parduotuvėje. Pati pirkdavau sūnaus dirbinius ir dovanodavau giminėms ir draugams, bendradarbiams“, – prisimena Marytė.

Vėliau Mantas mokėsi pas keramiką Mindaugą Rutkauską, o dienos centre „Mes esame“ vyrą moko keramikas, užimtumo specialistas Algimantas Patamsis. Algimantas sako, kad atostogos Mantui yra kančia, o sporto salėje jis visą laiką klausinėja: „Kada vėl lipdysiu?“

Marytė pasakoja, kad tuomet, kai Mantas neteko darbo, jiedu įsižeidė ir jis buvo išėjęs iš šio centro, lankė kitus, tačiau vėl grįžo, nes čia jaučiasi geriausiai. Į dienos centrą nuvažiuoja savarankiškai, bet gyventi ir tvarkytis pats vienas tikrai negalėtų.  Negauna našlaičio pensijos  Prieš 2 metus mirė Manto tėvas. Deja, nuo vaikystės neįgalus Mantas našlaičio pensijos negavo. Mama parašė prašymą „Sodrai“ ir gavo atsakymą, kad Mantui našlaičio pensija nepriklauso, mat mirus vienam iš tėvų ar abiem našlaičio pensija skiriama negalią turintiems žmonėms, kuriems dar vaikystėje nustatyta negalia išlieka visą gyvenimą. Negalia dėl ligų ar traumų turi būti nustatyta ne vėliau kaip iki 24 ar 26 metų, atsiradusi iki 24 metų – tokio amžiaus, kai dar gali būti reikalinga kitų asmenų materialinė parama. Mantui neįgalumas nustatytas, kai jam buvo 27 metai.

„Mantas neįgalus nuo gimimo“, – sako Marytė ir rodo kitą raštą, gautą iš Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Rašte rašoma, kad Mantui Juknevičiui nustatyta trečia neįgalumo grupė, neįgalumas nuo vaikystės, nurodytas ir kodas. Marytė sako, kad prieš daugiau nei 40 metų jai niekas nepatarė įteisinti sūnaus neįgalumo. Medikai ligos istorijose įrašydavo tik tam tikrus kodus ir nieko mamai neaiškino. „Negi aš sveiką vaiką būčiau leidusi į pagalbinę mokyklą? Nebūtų ten jo priėmę“, – aiškina Marytė. Tuo metu ji negalvojo, kad dėl to, jog daug metų neprašė sūnui neįgalumo pensijos, vėliau sūnus neturės teisės ir į kuklią našlaičio pensiją.

Argi neturėtume kiekvieno žmogaus situacijos nagrinėti individualiai ir atsižvelgti į tam tikras aplinkybes? Žmonių su negalia sąjungos prezidentė Rasa Kavaliauskaitė sako, kad įstatymai dažnai būna bejausmiai, jų negalima peržengti, už jų nesimato žmogaus, konkrečios jo gyvenimo situacijos, kurioje jis atsidūrė ne savo valia. Apmaudu, kad laiku šiai šeimai nebuvo suteikta informacija, jog sūnui būtina nustatyti neįgalumą. Rasa sako, kad šiuo metu yra įvairių kitų tikslinių paramos formų, dėl kurių Manto mama gali kreiptis.