Skirmantės istorija
Šios istorijos pagrindinė veikėja yra Skirmantė iš Kretingos dienos veiklos centro socialinių dirbtuvių – mergina, kuri anksčiau buvo labai užsidariusi, vengė rodyti iniciatyvą ir dažnai kategoriškai atsisakydavo dalyvauti veiklose. Ji išsiskyrė savo išpuoselėtais, lakuotais nagais ir dėl šios priežasties viena iš socialinių dirbtuvių veiklų – keramika – jai atrodė svetima bei nepatraukli, purvina ir visai nereikšminga. Be to, Skirmantė buvo linkusi laikytis atokiau nuo kitų, mažai bendraudavo, vengė dalytis savo mintimis ir jausmais. Vis dėlto socialinių dirbtuvių darbuotojai nenuilstamai ją skatino, rodė kantrybę ir teikė palaikymą. Kiekvienas padrąsinimas buvo reikšmingas žingsnis, kuris pamažu kūrė jos pasitikėjimą darbuotojais bei veikla. Ilgainiui Skirmantė pagaliau sutiko ateiti į keramikos užsiėmimus, nors iš pradžių juos stebėjo iš tolo, nepasitikėdama ir vis dar abejojanti.
Vis dėlto, po daugybės šiltų padrąsinimų, Skirmantė išdrįso prisiliesti prie molio. Ji tai darė atsargiai, lėtai, manydama, kad nepavyks sukurti nieko gražaus. Tačiau darbuotojai ją nuolat palaikė, o laikui bėgant jos rankos, liečiančios molį, atrado ramybę. Molis tapo savotiška išraiškos forma, leidusia jai atskleisti mintis ir jausmus. Ir kai pirmą kartą pavyko nulipdyti nuostabų dubenį, Skirmantė nustebo pati savimi. Nors socialinių dirbtuvių pagrindinis tikslas yra įgauti įgūdžių ir įsidarbinti atviroje darbo rinkoje, tačiau kelyje link šio tikslo paslaugų gavėjai dažnai turi įveikti asmeninius iššūkius.
Didelis pokytis įvyko ir merginos bendravimo įpročių srityje: Skirmantė, kuri anksčiau buvo užsisklendusi, pradėjo bendrauti, dalytis įspūdžiais ir juokauti su kitais. Ji atrado bendravimo džiaugsmą, kuriame atsiskleidė jos šiltas ir komunikabilus būdas. Dabar Skirmantė neįsivaizduoja savęs niekur kitur – keramika tapo jos aistra ir vieta, kur ji jaučiasi laisva, laiminga ir tarsi atradusi save tiek kūryboje, tiek bendruomenėje.
