SOCIALINĖ DARBUOTOJA: MŪSŲ DARBE SVARBIAUSIA – NEBŪTI VIENAM
Interneto dienraštis Bernardinai.lt, liepos 13 d.
Gerokai mažiau vaikų mūsų šalyje augtų jų gerovei ar sveikatai pavojingomis sąlygomis, jei su šeimomis būtų dirbama iš anksto, nelaukiant, kol jos paklius į bėdą. Tuo įsitikinusi penkerius metus „SOS vaikų kaimuose“ socialine atvejo vadybininke dirbanti Justina Višnevskienė. Pasak jos, nemažai šeimų socialinės rizikos grupei priklauso net iš kartos į kartą.
Justina sutiko papasakoti apie socialinių darbuotojų padėtį ir kasdienybę Lietuvoje.
Socialinis atvejo vadybininkas – tai sunkumus patiriančiai šeimai artimiausias žmogus, padedantis spręsti joje augančių vaikų gerovei grėsmę keliančias problemas. Justina sako nuo pat vaikystės norėjusi rūpintis vaikais, kurie gyvena sunkiau, ieškojusi sprendimų bei išeičių jų situacijoms, tad rinktis socialinio darbuotojo profesiją ją skatinusi net auklėtoja.
Darbas su socialinės rizikos grupei priskiriamomis šeimomis – visuomenei menkai žinoma, tačiau itin svarbi socialinės rūpybos sritis, leidžianti užkirsti kelią tragedijoms, sužalotiems likimams, išsauganti šeimas ir leidžianti vaikams saugiai augti savo namuose. Nuolatinis artimas kontaktas su šeima, galimybė stebėti vaikus padeda užkirsti kelią nelaimėms.
Pasak Justinos, Lietuvoje pastaruoju metu ši profesija neteisingai nuvertinama. Nutikus nelaimei, pirmiausia ieškoma ne situaciją pagerinti galinčių sprendimų, o kaltųjų. Apkaltinti lengviausia, suprantama, socialinius darbuotojus, tačiau būtent jie kasdieniu darbu ir rūpesčiu išvengia šimtų panašių tragedijų.
Noras padėti, meilė vaikams, siekis keisti pasaulį – Justina įsitikinusi, jog tokių jausmų vedami jauni žmonės renkasi šią nelengvą, tačiau, pasak jos, itin daug duoti galinčią specialybę.
Justina pripažįsta: šis darbas – kupinas iššūkių. Sunkiausia, pasak jos, dirbti su šeimomis, kurios nenori spręsti turimų problemų, nepriima pagalbos ir nesupranta, kodėl jų gyvenimo būdas yra nesuderinamas su šeimoje augančių vaikų saugumu bei gerove.
Specialistės teigimu, motyvacijos keistis dažniausiai trūksta tiems tėvams, kurie ir patys augo sudėtingomis sąlygomis, todėl skurdo, priklausomybių, konfliktų, nepriežiūros persmelktą gyvenimą laiko normaliu, teisingu. Situaciją neretai apsunkina ir aplinka – matant tokius pat pavyzdžius aplink, keistis dar sunkiau.
Taip šeimos gyvena socialinės rizikos sąlygomis iš kartos į kartą, augindamos vaikus, kurie ir patys, tikėtina, seks tėvų pėdomis. Tokiose situacijose, pasak Justinos, svarbiausia nekaltinti nei savęs, nei šeimos, tačiau nuosekliai, mažais žingsneliais stengtis kasdien su ja dirbti, kurti artimą ryšį, skatinti keistis ir pagaliau išeiti iš tokio vaikams augti saugiai ir aprūpintai neleidžiančio uždaro rato.
Ši užduotis ne visada yra lengva ir dažnai reikalauja ne tik profesionalumo, tačiau ir energijos. Pasak Justinos, svarbiausia niekuomet nedaryti to vienai: visuomet šalia turėti komandą, į kurią gali atsiremti.
Vadybininkė pasakoja, jog su kolegomis reguliariai susirenka pasidalinti patirtimis: aptarti šeimų, su kuriomis dirba, situacijų, su kuriomis susiduria; klausimų, į kuriuos neranda atsakymų. Tokios atviros diskusijos padeda ne tik rasti problemų sprendimus, bet ir išsilieti, nusiraminti, pažvelgti į situaciją iš šalies, pasidalinti ramybės neduodančiomis emocijomis ar mintimis su kitais specialistais.
Specialistams reikalingi ne tik aptarimai, bet ir pokalbiai su kolegomis, kuriuos jie vadina tiesiog „išsivėdinimais“. Jie leidžia darbuotojams neparsinešti svetimų problemų namo – atsiriboti nuo jų asmeniniame gyvenime.
Justina pasakoja, kad toliau stengtis labai įkvepia ir visos, kad ir mažiausios, sėkmės istorijos: šeimos, kurioms pavyksta, kurios pajuda į priekį, kuriose vaikai pasijunta saugūs ir laimingi – šios akimirkos socialinei darbuotojai – vertos viso įdėto darbo.
Daugiausia iššūkių šeimai ir socialiniams darbuotojams sukurianti situacija – vaiko paėmimas iš šeimos. Justina sako, kad ši patirtis – visuomet emociškai sunki, tačiau žinant, jog vaikas taip bus saugesnis, geriau prižiūrėtas, visa tai įgauna prasmę.
Netekus vaiko ar vaikų, tėvai, specialistės teigimu, paprastai renkasi vieną iš dviejų kelių: susiima ir ima nuoširdžiai stengtis susigrąžinti vaikus (tuomet itin daug dėmesio jiems skiria ir specialistai, stengdamiesi visokeriopai padėti ir pagreitinti šį procesą) arba priešingai – atsipalaiduoja, nusprendę, kad jų vaikai nuo šiol – kieno nors kito rūpestis.
Justina džiaugiasi, kad antroji reakcija dažnai būna tik laikina – tėvams tiesiog reikia laiko suprasti situaciją ir susigaudyti, todėl tiesiog tenka išlaukti šį sunkų laikotarpį ir imtis visokeriopai jiems padėti, kai šeima galiausiai pati kreipiasi pagalbos.
Justina žino: viso pasaulio ji nepakeis. Bet keliasdešimčiai, gal – keliems šimtams vaikų ji padės užaugti laimingiems ir saugiems. Ir tokios motyvacijos jai, kaip pati sako, pakanka kasdien vėl iš naujo stengtis ir kovoti.
„SOS vaikų kaimų“ informacija