Tauragiškis Edvardas Gasinskas įgyvendino savo svajonę – surengė parodą
Spalio 21 d. Tauragės pilies menėse atidaryta Edvardo Gasinsko personalinė paroda „Vaikystės pasauly norėčiau dar pabūti“. Parodos autorius sulaukė daugybės nuoširdžių sveikinimų ir komplimentų.
Likimas Edvardo nelepino: nuo kūdikystės jis keliavo per įvairias globos institucijas, buvo tapęs benamiu. Šiuo metu gyvena Tauragėje, naudojasi apsaugoto būsto paslauga, tapo, vaikus moko piešti, dalyvauja įvairiuose projektuose.
Edvardas seniai svajojo surengti savo tapybos parodą. Kai projekto „Draugystė veža“ komanda prieš daugiau kaip metus lankėsi Tauragėje, Edvardas projekto vadovei Žydrei Giedrimaitei papasakojo apie savo svajonę.
„Pradžioje negalėjau patikėti, kad yra tokių gerų žmonių. „Draugystė veža“ – tai yra tas projektas, kur manimi susidomėjo, patikėjo, davė impulsą. Po to prisidėjo ir Tauragės meras, ir „Šaltinio“ progimnazijos direktorė, ir kiti nuostabūs žmonės. Iki tol mano gyvenimas vis ritosi, aš jau buvau praradęs viltį, kad turėsiu šansą parodyti, ką galiu. Įvyko savotiškas stebuklas“, – sako E. Gasinskas.
Dar prieš parodos atidarymą su Šilalės viešojoje bibliotekoje viešėjusiu menininku kalbėjosi laikraščio „Šilalės artojas“ korespondentė Vesta Vitkutė. E. Gasinskas pasakojo apie tai, kaip atrado savyje menininko gyslelę ir kaip tapyba leidžia jam atitrūkti nuo kasdienybės iššūkių.
„Pradėjau nuo piešimo vaikystėje – piešia visi vaikai, ir iki tam tikro laiko dažniausiai vienodai arba panašiai. Ar jie turi talentą, paaiškėja kur kas vėliau“, – sako Edvardas.
Jis teigia jokių specialių meno mokslų nebaigęs. Tad atrastas tapymo malonumas padėjo atskleisti, kokios emocijos, susikaupusios iš nelengvos vaikystės, slypėjo jo širdyje.
„Buvau gal ketvirtokas, kuomet supratau, kad sugebu gerai piešti. Bet ten, kur gyvenau, nebuvo akcentuojama, jog turiu tam neeilinių gabumų. Na, sakykime, man nepasisekė… Kai kurie mano likimo vaikai rasdavo globėjus, kitus įsivaikindavo, o aš likdavau vienišas… Kad užsimirščiau, visada kažką braižydavau sąsiuvinyje“, – prisimena Edvardas.
Paklaustas, ar pasaulinė pandemija paveikė jo, kaip menininko, gyvenimą, E. Gasinskas atsako, kad ne.
„Karantinas padėjo man nesiblaškyti. Kaip aš sakau, vaikystėje visada buvau uždarytas vaikų globos namuose, tad gal todėl man nebuvo sunku prisitaikyti prie karantino apribojimų. O menininkai galėjo savo parodas perkelti į virtualią erdvę, parodyti savo kūrinius vaizdo įrašų formatu“, – įsitikinęs meno mėgėjas.
Edvardas pasakoja dalyvaujantis įvairiuose projektuose, socialinėje veikloje: dalijasi meno žiniomis, padeda kitiems per tapybą išlaisvinti emocijas, analizuoja kitų mėgėjų darbus.
„Meną priskirčiau prie psichologinės terapijos metodų. Jis padeda užsimiršti, kai yra skaudu, nusiraminti ir tiesiog apie nieką negalvoti“, – tikina jis.
Tai ne vienintelė veikla, kuria užsiima tapytojas. Šv. Kalėdų laikotarpiu jis tampa Kalėdų seneliu ir lanko pažįstamus. Pasak Edvardo, tai geriausia pasaulyje profesija, nes gali dalinti džiaugsmą kitiems.
Dabar menininkas išgyvena džiugias akimirkas. Tauragės krašto muziejuje atidaryta jo personalinė paroda, tad pageidaujantys iš arčiau susipažinti su Edvardo meno darbais gali ją aplankyti.
Institucinės globos pertvarkos projekto ir „Šilalės artojo“ inf.