„Faustinos dirbtuvėse“ kuriami išskirtiniai gaminiai džiugina kaišiadoriečius
Sutikite – nėra nieko smagiau, nei po ilgos darbo dienos ištiesti kojas ant minkštos sofos, fotelio ar… sėdmaišio. Arba savaitgalį įsitaisyti ant šių baldų su knyga ar laikraščiu rankose. Tam pritaria ir socialinių dirbtuvių „Faustinos dirbtuvės“ dalyviai, kurių gaminti žaismingi sėdmaišiai papuošė jau ne vieno kaišiadoriečio namus.
Išauga pasitikėjimas savimi
„Faustinos dirbtuvės“ – tai socialinės dirbtuvės, kuriose dirba ir laisvalaikį leidžia intelekto sutrikimą turintys asmenys. Socialinių dirbtuvių lankytojai siuva sėdmaišius, smulkius rankdarbius, juos dekoruoja ir siuvinėja pagal kiekvieno kliento norus, pageidavimus ir svajones.
Kaišiadoryse veikiančias socialines dirbtuves lanko dešimt žmonių. Septyni iš jų autobusu čia atvežami iš Strėvininkų socialinės globos namų, o trys – iš Faustinos mokyklos socialinės globos grupės. Darbuotis jiems padeda užimtumo specialistas, socialinio darbuotojo padėjėja ir socialinė darbuotoja. Pasak socialinės darbuotojos Živilės Pabedinskienės, dirbtuvių dalyviai jau tapo neperskiriama bendruomene ir būdami kartu jaučiasi stiprūs, drąsūs, o matydami, kad jų dirbiniai perkami, – pasijunta reikalingi.
„Faustinos dirbtuvėse“ gaminiai siuvami profesionalia įranga, gaminiams naudojamos kokybiškos ir tvirtos medžiagos. Visi dalyviai tarpusavyje pasidalija darbus pagal tai, kas jiems labiausiai patinka ir geriausiai sekasi: vieni kerpa medžiagas, kiti siuva sėdmaišius, lovatieses, pagalvėles, dar kiti gaminius dekoruoja.
Su socialine darbuotoja Ž. Pabedinskiene kalbamės apie socialines dirbtuves.
Živile, kaip apibrėžtumėte socialinių dirbtuvių prasmę?
Mano manymu, svarbiausias dalykas čia yra įgalinti žmogų kurti, augti kaip asmenybei bei, kad ir mažais žingsneliais, tobulėti. Kiekvieną dieną ieškome būdų, kaip savo turimą negalią paversti galia, kaip silpnybes paversti stiprybėmis, kurios kiekvieną dieną vestų į priekį. Mano manymu, socialinės dirbtuvės dalyviams tapo ne tik darbo vieta, tačiau ir atkuriančia, palaikančia, mokančia išdrįsti priimti save tokį, koks esi, terapine vieta. Dirbdami, bendraudami dalyviai pamiršta savo sveikatos problemas, prastą nuotaiką, vienišumą, kylančius sunkumus.
Deja, visuomenei vis dar sunku priimti žmogų su negalia, tad dar viena socialinių dirbtuvių prasmė yra surasti kiekvieno žmogaus savitą įgalumą, jį ugdyti bei palaikyti.
Kokių įgūdžių „Faustinos dirbtuvėse“ įgyja žmonės?
„Faustinos dirbtuvėse“ žmonės įgyja darbinių įgūdžių, išmoksta dirbti komandoje, bendradarbiauti, planuoti laiką. Ugdomas jų pasitikėjimas savimi ir aplinkiniais, mokomės gerbti vienas kitą. Per pusantrų metų dalyviai tapo kur kas atviresni, labiau pasitikintys savimi, savarankiškesni, atsakingesni. Labai akivaizdžiai pagerėjo jų emocinė būsena, jie tapo laimingesni, daugiau šypsosi, bendrauja, tapo empatiškesni vienas kitam.
Ar dirbtuvių dalyviams svarbus kartu leidžiamas laikas?
Žinoma! Dirbtuvių dalyviai puikiai sutaria, visuomet palaiko vienas kitą, padeda, pasiilgsta vienas kito. Galbūt sunku patikėti, bet vieni kitų pasiilgstame per savaitgalį. Tapome didele gražia šeima, bendruomene. Atsiradęs artimas ryšys ir draugystė stipriai vienija. Draugiškas buvimas kartu skatina kurti, darbas tampa malonumu, o tai veda prie gerų rezultatų.
Koks yra jūsų ir kitų darbuotojų santykis su dirbtuvių dalyviais?
Tarp darbuotojų ir dirbtuvių dalyvių užsimezgė labai nuoširdus, artimas ir ypatingas draugystės ryšys. Kartu praleidžiame labai daug laiko. Ne tik kartu dirbame, kuriame, tačiau ir pramogaujame, minime įvairias šventes, švenčiame gimtadienius, žiurime filmus, turime daug edukacinių renginių, mokomės gaminti įvairius patiekalus, susipažįstame su įvairiomis dekoravimo ir relaksacinėmis technikomis, – moliu, gipsu.
Pusantrų metų prabėgo kaip akimirka. Projekto dalyviai vakarop neskuba į namus. Esame ne kartą girdėję juos sakant, jog dirbtuvės tapo jų antraisiais namais ir kad jie čia norėtų ne tik dirbti, bet ir gyventi.
TEKSTAS: Institucinės globos pertvarkos
NUOTRAUKA: „Faustinos dirbtuvių“ archyvo.