Panevėžio mieste dirbančių atvejo vadybininkių patirtis rodo, kad žmonių su intelekto ir (ar) psichosocialine negalia įtrauktis į darbo rinką ir savarankišką gyvenimą dažnai priklauso ne nuo vienos paslaugos, o nuo jų tarpusavio suderinamumo. Būtent čia svarbų vaidmenį atlieka atvejo vadyba – modelis, leidžiantis skirtingas pagalbos formas sujungti į nuoseklų procesą.
Per pastaruosius dvejus metus ši paslauga Panevėžyje suteikta 77 asmenims, o šiuo metu ji teikiama daugiau nei pusšimčiui gyventojų. Tai žmonės, kuriems aktualūs ne pavieniai sprendimai, o ilgalaikis, koordinuotas palaikymas – nuo užimtumo iki būsto ar kasdienių įgūdžių stiprinimo.
Tai, kaip ši sistema veikia praktikoje, geriausiai matyti per konkrečias žmonių patirtis.
Kaip keitėsi Egidijos kasdienybė
Egidija gyveno atokiau nuo Panevėžio centro, kartu su dėde. Jos kasdienybė buvo rami ir gana uždara, socialinių ryšių buvo nedaug, o naujos patirtys kėlė daugiau nerimo nei smalsumo.
Pokytis prasidėjo tada, kai į jos situaciją įsitraukė atvejo vadybininkė Jolanta Baltramiejūnienė. Įvertinusi poreikius ir galimybes, ji pasiūlė Egidijai lankyti socialines dirbtuves, o pirmuosius kartus ją ten palydėjo.
Pradžia nebuvo lengva, tačiau po truputį Egidija įsitraukė į veiklas, atrado jai tinkančias ir patinkančias užduotis, užmezgė ryšius su kitais lankytojais. Socialinių dirbtuvių darbuotojai netrukus pastebėjo jos kruopštumą ir atsakingumą. Užduotis ji atlikdavo atidžiai ir nuosekliai, stengdavosi jas užbaigti iki galo.
Ilgainiui tai leido žengti kitą žingsnį. Egidija įsidarbino valymo įmonėje. Nors ši patirtis nebuvo ilgalaikė, ji padėjo įgyti praktinių įgūdžių ir sustiprino pasitikėjimą savimi.
Šiuo metu Egidija ir toliau lanko socialines dirbtuves, aktyviai dalyvauja veiklose ir stiprina socialinius bei darbinius įgūdžius. Atvejo vadybininkės paskatinta, ji pateikė prašymą ir įstojo į socialinio būsto eilę, o netrukus jai buvo suteikta galimybė apsigyventi apsaugotame būste. Čia, su specialistų pagalba, ji mokosi gyventi savarankiškai, planuoja laiką, rūpinasi buitimi ir tvarko finansinius reikalus.
Nuo socialinių dirbtuvių iki darbo
Donatas anksčiau gyveno Panevėžio rajone. Kelias į savarankiškesnį gyvenimą prasidėjo dar bendraujant su Panevėžio rajono atvejo vadybininke Monika Bieliūne, kuri jam papasakojo apie Panevėžio mieste veikiančias socialines dirbtuves. Norėdamas jas lankyti, Donatas nusprendė persikelti į Panevėžio miestą. Čia jo atvejį perėmė atvejo vadybininkė Greta Čeponienė, su kuria jis tęsė pradėtą darbą.
Socialinėse dirbtuvėse Donatas aktyviai įsitraukė į veiklas, atsakingai atliko pavestas užduotis. Netrukus išryškėjo ir jo gebėjimas rūpintis kitais – jis padėdavo kitiems lankytojams, kantriai juos išklausydavo ir prisidėdavo prie jų asmeninės higienos priežiūros.
Socialinių dirbtuvių darbuotojai, įvertinę šiuos gebėjimus, pasiūlė jam išklausyti individualios priežiūros darbuotojo mokymus. Priėmęs šį pasiūlymą, Donatas atsakingai ruošėsi ir sėkmingai juos baigė. Nuo šių metų kovo jis pradėjo dirbti individualios priežiūros darbuotoju Senųjų Kunkių bendruomenės Socialinių paslaugų centre „Kuršiai“.
Tuo pačiu metu buvo sprendžiami ir gyvenamosios vietos klausimai. Įvertinusi Donato situaciją ir gebėjimus, atvejo vadybininkė pasiūlė apsaugoto būsto paslaugą. Šiuo metu jis gyvena apsaugotame būste, kur, padedamas socialinių darbuotojų, toliau stiprina savarankiško gyvenimo įgūdžius. Jis taip pat pateikė prašymą ir įstojo į socialinio būsto eilę.
Kas lemia pokyčius
Abi istorijos rodo, kad pokyčiai neįvyksta vienu sprendimu. Pasak atvejo vadybininkių, darbas prasideda nuo pasitikėjimo kūrimo ir nuoseklaus žmogaus situacijos vertinimo – nuo socialinių ir sveikatos iki finansinių ar būsto aspektų. Toliau seka individualus planas, nuolatinis kontaktas ir tarpininkavimas tarp skirtingų paslaugų.
„Svarbiausia, kad žmogus neliktų vienas su sprendimais. Mūsų darbas yra būti šalia tol, kol tie sprendimai tampa realiais veiksmais“, – sako atvejo vadybininkė Jolanta Baltramiejūnienė.
Praktika rodo, kad didžiausi iššūkiai dažniausiai susiję ne su paslaugų trūkumu, o su žmonių abejonėmis dėl savo galimybių. Lūžis įvyksta tada, kai jie pradeda drąsiau bendrauti, aiškiau įvardyti savo poreikius ir patys priimti sprendimus.
„Dažnai pokytis prasideda ne nuo išorinių aplinkybių, o nuo labai paprasto dalyko – žmogus pradeda tikėti, kad gali daugiau, nei iki tol galvojo“, – pastebi atvejo vadybininkė Greta Čeponienė.
Atvejo vadyba šiuo atveju veikia kaip jungiamoji grandis – ji leidžia skirtingas paslaugas sujungti į vieną nuoseklų procesą. Būtent toks modelis padeda užtikrinti, kad žmogus ne tik gautų reikalingą pagalbą, bet ir realiai ja pasinaudotų.