Žmogui gali būti sunku suprasti sutartį, tvarkyti finansus ar priimti kitą svarbų sprendimą. Tačiau tai dar nereiškia, kad sprendimą turi perimti kitas. Pirmiausia svarbu suprasti, kas žmogui trukdo apsispręsti ir kokia pagalba leistų jam pačiam suprasti situaciją, įvertinti pasirinkimus ir išreikšti savo valią.
Apie situacijas, kuriose į šiuos klausimus nėra paprastų atsakymų, rugsėjo pradžioje Zarasuose kalbėta praktinėje konferencijoje „Nuo sprendimų už žmogų – prie sprendimų su žmogumi“. Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros įgyvendinamo Institucinės globos pertvarkos projekto surengtame renginyje dalyvavo Panevėžio ir Utenos regionų socialinių paslaugų ir sveikatos priežiūros specialistai, atvejo vadybininkai, pagalbos priimant sprendimus specialistai, teisininkai, savivaldybių ir valstybės institucijų atstovai.
Konferencijos organizatorė ir moderatorė, projekto tinklaveikos specialistė Panevėžio ir Utenos regionuose Tamara Gaivoronskaja sako, kad renginyje buvo įdomu išgirsti skirtingas profesines perspektyvas ir realias specialistų patirtis.
„Buvo labai įdomu išgirsti advokatės ir psichiatro eksperto skirtingas profesines perspektyvas bei realius atvejus – tiek sėkmingus, tiek sudėtingus. Pirmosios dalies pabaigoje vykusioje diskusijoje išgirdome net labai skirtingų, kartais priešingų nuomonių. Ir vis dėlto vis dažniau skamba svarbi mintis: su tinkama pagalba žmogus gali gyventi ir be veiksnumo ribojimo. Diagnozė ir negalia dar nereiškia neveiksnumo“, – sako T. Gaivoronskaja.
Nuo kasdienių situacijų iki teisinių klausimų
Pirmojoje konferencijos dalyje daugiausia kalbėta apie situacijas, su kuriomis specialistai susiduria savo darbe. Projekto atvejo vadybos metodininkė Eglė Šimonienė pristatė atvejo vadybos vaidmenį veiksnumo ribojimo prevencijoje. Jos pranešimą konkrečiais atvejais iš savo darbo papildė atvejo vadybininkės Jolanta Baltramiejūnienė ir Greta Čeponienė iš Panevėžio, Jurgita Češiūnė iš Anykščių bei Rosita Pečiukėnienė iš Utenos.
Veiksnumo ribojimo rizika gali išryškėti tuomet, kai žmogui sunku valdyti finansus, suprasti dokumentus ar įsipareigojimus, kyla sveikatos krizė, išnaudojimo ar manipuliavimo grėsmė. Tačiau tokios situacijos pirmiausia gali būti signalas, kad žmogui reikia pagalbos, o ne pagrindas perimti jo sprendimus.
Atvejo vadyba tokiais atvejais padeda išgirsti paties žmogaus valią, įvertinti jo gebėjimus ir poreikius, sutelkti reikalingus specialistus ir ieškoti tinkamos pagalbos. Vienas pagrindinių pranešime keltų klausimų – kokios pagalbos reikia, kad žmogus galėtų dalyvauti priimant sprendimą?
Veiksnumo ribojimo prevencijos temą tęsė projekto veiksnumo ribojimo prevencijos specialistė Kristina Dodienė. Ji pabrėžė, kad veiksnumo ribojimo prevencija nėra atskira paslauga – tai požiūris į žmogų, pagal kurį veiksnumo ribojimas turėtų būti kraštutinė priemonė, prieš tai išnaudojus kitas galimybes padėti žmogui. Jos pranešimą konkrečiu pagalbos priimant sprendimus atveju papildė šios srities specialistė Irma Dėšukienė iš Kupiškio rajono.
Į veiksnumo ribojimo prevenciją konferencijoje pažvelgta ir iš teisinės bei medicininės perspektyvos. Projekto advokatė Diana Gumbrevičiūtė-Kuzminskienė kalbėjo apie skirtumą tarp diagnozės, žmogaus gebėjimo priimti konkretų sprendimą ir jo teisinio veiksnumo. Vertinant situaciją svarbu klausti ne tik, ko žmogus nesupranta, bet ir kokia pagalba jam buvo suteikta bei ar sunkumai išlieka ir ją gavus.
Tai iliustruoja pranešime aptartas pavyzdys: jei žmogus nesupranta sudėtingos kredito sutarties, tai savaime nereiškia, kad jis negali priimti visų su turtu susijusių sprendimų. Paprastai paaiškinus informaciją gali paaiškėti, kad žmogus geba palyginti alternatyvas ir jų pasekmes. Net ir rizikingas pasirinkimas savaime nereiškia, kad žmogus negali priimti sprendimo.
Savo profesine patirtimi ir realiais atvejais dalijosi gydytojas psichiatras, teismo psichiatras ekspertas Kęstutis Mikučionis. Jis pristatė ir JAV praktikos pavyzdžių, kai psichiatrijos ekspertų išvados pasitelkiamos vertinant, kaip konkreti žmogaus psichikos būklė veikia jo gebėjimą suprasti ir dalyvauti konkrečiame teisiniame procese. Skirtingos teisinė ir medicininė perspektyvos tapo viena iš temų, paskatinusių platesnę konferencijos diskusiją.
Savivaldybės patirtį pristatė Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vyriausioji specialistė, Neveiksnių asmenų būklės peržiūrėjimo komisijos pirmininkė Zita Čaplikienė. Eidama šias pareigas ji vertina prašymus dėl asmens veiksnumo apribojimo ar jo būklės peržiūros. Vertinama ne tik žmogaus sveikatos būklė, bet ir jo gebėjimas pasirūpinti savimi, priimti kasdienius sprendimus bei kitos konkrečios situacijos aplinkybės. 2026 m. trimis atvejais, įvertinus konkrečių žmonių situacijas, nustatyta, kad jie geba pasirūpinti savimi ir teismo procesas dėl veiksnumo ribojimo neturėtų būti inicijuojamas.
Apie žmogaus įgalinimą kalbėjo ir Adakavos socialinės globos namų direktorė, projekto metodininkė apgyvendinimo klausimams Kristina Anulienė, pasidalijusi žmogaus istorija. Jos pranešimas grąžino prie vienos pagrindinių konferencijos temų – kaip padėti žmogui pačiam dalyvauti priimant sprendimus, o ne spręsti už jį.
Pirmąją konferencijos dalį užbaigė bendra diskusija, kurioje skambėjo ir skirtingos, kartais priešingos nuomonės. Tai leido tuos pačius klausimus – žmogaus savarankiškumo, jo apsaugos, specialistų atsakomybės ir pagalbos ribų – aptarti iš skirtingų profesinių pozicijų.
Žvilgsnis ir į savo pačių praktiką
Antroji konferencijos dalis buvo skirta projekte dirbantiems atvejo vadybininkams ir pagalbos priimant sprendimus specialistams. Čia dėmesys persikėlė nuo pranešimų prie pačių specialistų praktikos – jų požiūrio, nuostatų, profesinių iššūkių ir situacijų, kuriose ne visada lengva nuspręsti, kiek padėti ir kaip kartu neperimti žmogaus pasirinkimo.
Panevėžio ir Utenos regionuose nuo projekto pradžios pagalba priimant sprendimus suteikta 138 žmonėms, o atvejo vadyba šiuo metu teikiama 256 žmonėms. Už šių skaičių – skirtingos žmonių situacijos ir tas pats specialistams tenkantis klausimas: kaip suteikti reikalingą pagalbą, kartu paliekant žmogui galimybę pačiam spręsti dėl savo gyvenimo.
Būtent prie šio klausimo skirtingais aspektais buvo grįžtama visos konferencijos metu.
„Turime klausti savęs: ar mes visada padedame žmogui priimti sprendimą, ar kartais vis dar nusprendžiame už jį? Ką galime padaryti kitaip, kad žmogus išliktų savo gyvenimo sprendimų priėmėju? Manau, kad tikrasis pokytis prasideda nuo labai paprastų dalykų – kai paklausiame žmogaus, ko jis nori, kai išklausome jo atsakymą, suteikiame laiko pasirinkti ir padedame, bet neperimame jo gyvenimo kontrolės“, – sako T. Gaivoronskaja.
