Globėjai iš arti: kaip gyvena ir jaučiasi tie, kuriuos visuomenė pasirengusi apmėtyti akmenimis?
Dar niekada globėjai nebuvo taip supriešinti su visuomene kaip pastarosiomis dienomis. Anksčiau vertinti kaip geradariai, dabar jie vis dažniau apšaukiami kaip „pasipelnytojai“, kurie naudojasi nelaimingomis šeimomis ir prisideda prie to, kad vaikai būtų atskirti nuo šeimų.
Visuomenei, kuri situaciją stebi tik iš šalies, sunku atskirti, kaip yra iš tiesų. Tuomet emocijos ima viršų, viešojoje erdvėje apie vaikų teises ginančias institucijas, o kartu ir globėjus, kalbama dažniausiai labai vienpusiškai. Daugelis žmonių nežino, kad laikino ir nuolatinio globėjo institucija apmokamu darbu tapo prieš kelerius metus, kai buvo nuspręsta atsisakyti vaikų namų, siekiant kuo mažiau traumuoti iš šeimų paimamus vaikus. Be tėvų globos vaikai lieka dėl įvairiausių priežasčių. Kur jiems dėtis, jei globėjo institucija taps visuomenės pasmerkta ir globėjų nebeliks? Kas globos vienišus, apleistus vaikus? Ar vaikų namai yra geresnė išeitis?..
Pokalbis su keletu laikinųjų ir nuolatinių globėjų apie tai, kaip jie gyvena, kaip jaučiasi.
Kodėl tapote globėju?
Vita: „Prieš gerus 20 metų buvome su vyru nuvykę į Vaikų teisių tarnybą ir ketinome įsivaikinti vaikiuką, taip norėdami pagelbėti nors vienam mažiukui, kuris gyveno kūdikių namuose. Tačiau tada mums nepavyko. Po kelerių metų mes patys nuvykome į Vaikų globos namus ir ėmėmės globoti savaitgaliais ir atostogų metu vaiką. O prieš 4 metus tapau nuolatine globėja.“
Renata: „Norėjau padėti vaikams, kad jiems netektų gyventi vaikų namuose. Tikėjau, kad galiu padėti vaikui užaugti, kad namuose gėrybių turime pakankamai ir jų užtektų dar vienam vaikui. Esu ne kartą buvusi vaikų namuose, – vaikai ten nėra laimingi, jaučiasi vieniši. Ten mažai galimybių užmegzti artimus ryšius su suaugusiaisiais, būti paprasčiausiai išklausytiems. Jie ten tiesiog kovoja už būvį, nesijaučia saugiai, kaip kad mūsų biologiniai vaikai. Jaučiau, kad nebegaliu apsimesti, jog šita problema neegzistuoja, tiesiog turiu padaryti nors truputį, kas nuo manęs priklauso.“
Ieva: „Globėja tapau iš idėjos, noro padėti, meilės vaikams.“
Saulė: „Atsitiktinai, susipažinusi su vaiku iš vaikų globos namų.“
Milda: „Sena, beveik romantiška istorija, kai dar dirbau mokytoja ir su vaikais lankėme globos namus. Pradinukė globos namų gyventoja nustebo, kad kiekvienas iš čia apsilankiusių vaikų grįš į skirtingus namus ir sėdės mamai ant kelių kiek norės. Buvo toks šokas! Tada suvokiau, kad turiu nors vienam „paskolinti“ savo kelius ir širdį…“
Kiek vaikų globojate ir kodėl?
Vita: „Dabar globojame 3 tos pačios mamos vaikus.“
Renata: „Laikinai globojau 1 vaiką. Daugiau globoti buvo nedrąsu, nežinojau, ar sugebėsiu. Neturėjau daug patirties, be to, mūsų namai nėra pakankamai erdvūs keletui vaikų.“
Ieva: „Globojame 4 vaikus. Trys iš jų yra broliai / seserys.“
Saulė: „Šiuo metu nuolatine globa globoju 7 vaikus, – tai trijų šeimų broliai ir sesės, dar vieną berniuką globoju laikinai.“
Milda: „Auginu 1 mergaitę, mielai priglausčiau dar vieną.“
Kaip traktuojate globą, ar tai darbas?
Vita: „Globa man nėra darbas, tai – gyvenimo būdas. Juk augindamas savo vaikus nesakai, kad dirbi, nes augini vaiką. Kaip ir dėl savo, taip ir dėl šių vaikų darai viską, kas geriausia, tik atlygio iš valstybės reikia, nes vaikai atkeliauja apleisti ir su didelėmis problemomis, kurioms spręsti reikalingi dideli pinigai…“
Renata: „Globa – tai visų pirma gyvenimo būdas, pasakyčiau, kad tai – veikla, kuri yra tarpinė tarp tarnystės visuomenei ir darbo. Negaliu sakyti, kad laikinoji globa nėra darbas, nes valstybė mums patiki vaikus ir mes jai esame įsipareigoję, turime atsiskaityti, vykdyti duodamus nurodymus. Už tai gauname atlygį. Bet vien darbu irgi negalėčiau pavadinti, nes darbą galima dirbti ir nemėgstamą, bet globoti sudėtingą vaiką, jei tau tai yra nemiela – neįmanoma, tiesiog nepakeliama.
Ieva: „Vaikus, net ir biologinius, auginti visada yra darbas, bet tai darbas, kuris mažai kam nepatinka.“
Saulė: „Ne, globą labiau pavadinčiau gyvenimo būdu, nes nei fiziškai, nei psichologiškai neįmanoma dirbti 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, be atostogų.“
Milda: „Globa – ne darbas, o gyvenimo būdas. Į darbą einama, o mes gyvename kartu su vaiku, kartu keliamės, kartu ruošiamės į mokyklą ir į darbą, kartu tvarkomės namus, nusistatome naujas taisykles, tariamės, ką veiksim. Normalus ir paprastas kasdienis šeimos gyvenimas su bendromis pramogomis, su pareigomis vieni kitiems.“
Kokį atlygį gaunate už globą? Kaip tai priklauso nuo globojamų vaikų skaičiaus?
Vita: „Kaip nuolatinė globėja aš vaikams išlaikyti gaunu 304 eurus už vieną vaiką. Kadangi turiu 3 vaikus tai: 304*3=912 eurų.“
Renata: „Mano, kaip laikinosios globėjos, atlygis yra apie 350 eurų per mėnesį atskaičius mokesčius. Ši veikla apribojo mano galimybes užsidirbti savame darbe, teko labai susimažinti darbo krūvį, todėl gauti atlygį už globą man nėra gėdinga. Dar skiriami pinigai vaiko išlaikymui bei tikslinis priedas, mano atveju apie 415 eurų. Kiek žinau, kiekvienoje savivaldybėje mokama skirtingai. O apskritai, mūsų šeimai pinigų tikrai netrūksta, globočiau ir be atlygio.“
Ieva: „Aš globėjo atlygio negaunu, nes globoti vaikus pradėjau seniai, tada, kai už tai nebuvo jokio atlygio.“
Saulė: „Mes vaikus globojame šeimynoje, kurią turėjome įkurti, kad galėtume auginti vienos globojamos mergaitės brolius ir seses (tuo metu šeimyną turėjo sudaryti bent 6 globojami vaikai). Kaip šeimynos mama, gaunu 600 Eur atlygį, nuo kurio susimoku mokesčius. Į rankas gaunu maždaug 420 Eur. Šis atlygis nepriklauso nuo šeimynoje globojamų vaikų skaičiaus (šeimyna gali globoti 4–8 vaikus).“
Milda: „150 Eur – vaiko išlaikymui skirti pinigai, 150 Eur – parama globėjui (kad ir ką tai reikštų), plius 30 Eur vaiko pinigai, kaip kiekvienam Lietuvos vaikui. Parama globėjui nėra darbo užmokestis, nes darbo sutarties nėra, į būsimą pensiją neįsiskaičiuos ir t. t.
Kaip šią jūsų veiklą vertina aplinkiniai? Ar sulaukiate palaikymo, o gal pasmerkimo?
Vita: „Paėmę globoti šiuos vaikus, sulaukėme labai daug ir įvairių reakcijų. Aišku, buvo smerkiančių, tačiau buvo ir palaikančių. Labai daug smerkimo sulaukėme, kai trečią vaiką paėmėme tiesiai iš gimdymo namų, nors jis ir buvo tos pačios šeimos. Mums buvo sakoma, kad nereikia savęs apkrauti ir kas iš tokio vaiko bus, kai „tokia“ mama pagimdė. Labai gaila, bet mūsų visuomenė dar nepasirengusi priimti į savo tarpą kitokių…“
Renata: „Anksčiau didžioji dalis pažįstamų vertino palankiai, domėjosi vaiko situacija. Tačiau pasitaikydavo ir neigiamų vertinimų. Pastebėjau, kad tie, kuriems trūksta pinigų, mano, jog tai daroma pasipelnymo tikslais, o tie, kurie pinigų turi pakankamai, galvoja apie garbę, gaunamą dėmesį. Pastaruoju metu žmonės sutrikę – žiniasklaidoje galima rasti globėjo instituciją šmeižiančių straipsnių, viešoje erdvėje pilna bjaurių komentarų. Tai skaudina.“
Ieva: „Aplinkiniai vertina įvairiai. Vieni sako, kad manimi didžiuojasi. Kiti klausia, kam man to reikia. Treti „žino“, kad darau tai dėl pinigų.“
Saulė: „Sulaukiame tik palaikymo, visi, kas pažįsta mūsų šeimą, džiaugiasi ir labai palaiko. Bet jaučiu visuomenės kaltinimus globėjams dėl „grobiamų“ vaikų socialinėse medijose, tas ir liūdina, ir šiek tiek gąsdina.“
Milda: „Gauname didžiulį palaikymą iš artimos aplinkos. Brolis ir brolienė, giminės, kolegos… Tai mūsų atrama ir palaikymas, reali pagalba, patarimai. O štai tolimesnė aplinka… Dabar darosi kraupu kam nors pasakyti, kad vaikas ne biologinis, o globojamas, nes šita psichozė gali paskatinti nestabilias personas elgtis neprognozuojamai… Sunku ir vaikui, ir mums, kai aplinkiniai, žinodami vaiko istoriją, iš anksto priklijuoja etiketes ir per jas nebemato paties vaiko… Kaip sakė įsivaikinę pažįstami, visuomenė greičiau pasmerks tokį vaiką, kad jis gimė nesėkmingoje šeimoje, nei tėvus, kad gėrė, neprižiūrėjo…“
Ar jūsų globotinis (-iai) turėjo raidos ar sveikatos sutrikimų? Jei taip, ar žinojote apie tai prieš pradėdami globoti vaiką (-us)? Ką dėl to darote, kokie pokyčiai?
Vita Mūsų visi globotiniai turėjo labai rimtų sveikatos problemų ir, aišku, taip pat raidos problemų. Liūdniausia tai, kad nei soc. darbuotojai, nei Vaikų teisių specialistai mūsų globotinių net akyse nematė tuo laikotarpiu. Mes, aišku, nieko apie tas problemas nežinojome ir daugiau nei metus Vaikų teisių tarnybai įrodinėjome, kad tų problemų yra… Darome dėl jų viską, kas tik yra įmanoma Lietuvoje. Raida po truputį gerėja, sveikata taisosi, bet pagalbos iš institucijų, kai mums to reikėjo labiausiai, mes nesulaukėme. Specialistų Lietuvoje per mažai, norint padėti tokius išgyvenimus patyrusiems vaikams…“
Renata: „Raidos sutrikimų vaikas neturėjo. Pradėjusi laikinai globoti, apie vaiką visai nieko nežinojau. Keliavome per gydytojus – pilnapadystė, širdies ūžesiai, visi dantys išgedę… Reikėjo logopedo paslaugų, korekcinės mankštos. Beveik šešerių metų vaikas kalbėjo labai neaiškiai, sunku buvo suprasti. Po pusmečio kalba tapo normali, tokia, kaip ir daugumos tokio amžiaus vaikų.“
Ieva: „Taip, mano vaikai turėjo raidos sutrikimų, buvo socialiai apleisti. Apie sutrikimus iš anksto nežinojau nieko. Gydėme, socializavome, vedžiojome pas įvairius specialistus. Pokyčiai pradėjo matytis gana greitai, dabar jie yra akivaizdūs.“
Saulė: „Sutikom auginti sutrikusios raidos dvimetę. Jai buvo nustatytos ir kelios šiek tiek gąsdinančios diagnozės. Taip pat kelis ūgtelėjusius vaikus, turinčius mokymosi sunkumų bei teigiamą tuberkuliozės mėginio tyrimą, silpną imunitetą (viena paaugliukė kone kiekvieną mėnesį gydėsi ligoninėje, kol augo vaikų namuose). Dabar visi vaikai yra sveiki, mokslo vidurkiai stebina ir džiugina. Mažoji per metus pasivijo bendraamžius. Daugelį elgesio ir sveikatos problemų stebuklingai išgydo namų aplinka.“
Milda: „Vaikas turėjo sutrikimų ir prieš globą, turi ir dabar. Pokyčiai didžiuliai. Kai kurios fizinės diagnozės tiesiog sunaikintos kryptingu darbu (masažai, mankštos, sanatorijos, baseinas), tačiau įgimtus dalykus ne taip lengva koreguoti, tad kai kuriuos sveikatos sutrikimus visada turės, ir su jais nuolat reikės dirbti, kitaip bus aštrus blogėjimas. Raidos atsilikimą turėjo nemažą, 4,5 metų vaikas dar netarė kai kurių balsių, prieš mokyklą buvo prognozuuojama, kad nei skaitys, nei rašys. Vis dėlto su logopedų, spec. pedagogų ir giminės pagalba (ačiū Dievui, daug pedagogų) daug dalykų pasivijome, vaikas mokosi bendrojo lavinimo mokykloje, pagal pažangumą yra netgi klasės viduryje, tiesa, kai kuriems dalykams reikalinga spec. pedagogo pagalba.“
Ar pakito jūsų šeimos gyvenimo ritmas, pradėjus globoti vaiką (-us)? Kas pasikeitė? Ar teko kažko atsisakyti, ar jūsų gyvenime atsirado naujovių?
Vita: „Pradėjus globoti, mūsų gyvenimas apsivertė visiškai. Pirmiausia dėl to, kad tai buvo 2 mažamečiai vaikai. O antra, tai buvo baisiai iškankinti vaikai, kurie bijojo užsimerkti, nes galvojo, kad mes pradingsime. Mes, ėmęsi globos, praradome atostogas, nes globos pinigų neužteko specialistams apmokėti, teko naudoti savo lėšas. Taip pat reikėjo supirkti visus reikalingus daiktus, kurie nemažai kainavo. Teko pamiršti miegą ir savo įprastus ritualus, nes mes turėjome gyventi pagal jų režimą…“
Renata: „Taip, gyvenimas pasikeitė – teko pradėti mažiau dirbti (beje, mano darbas man malonus), atsisakyti koncertų, spektaklių, pasisėdėjimų su draugais, pramogas teko derinti prie vaikų. Iš naujovių paminėčiau naujas pažintis globėjų bendruomenėje – tai nuostabūs žmonės, iš kurių norisi mokytis. Taip pat gavau daug naujų patirčių, teko prisiliesti ir prie tos visuomenės dalies, iš kurios vaikai papuola globon, – apie ją mažai žinojau. Manau, kad jiems padedama per mažai, reikia skirti daug daugiau pastangų ir teikti paslaugų, kad nereikėtų paimti iš šių šeimų vaikų.“
Ieva: „Gyvenimas labai pasikeitė, parsivežus į namus mažą vaikutį. Teko visą dėmesį sutelkti į jį, mesti darbą, atsisakyti kelionių, vakarojimų su draugais, ekspromtinių išvykų. 10 metų niekur nebuvom išvykę dviese su vyru. Bet gyvenime atsirado daug meilės ir pastovus laimės bei pilnatvės jausmas.“
Saulė: „Pasikeitė viskas. Gyvenimo tempas, namų erdvės „sumažėjo“, atsirado daugiau streso ir atsakomybės. Teko atsisakyti laisvalaikio už namų sienų, turiu visą laiką būti namie, nes turiu daugiau pareigų ir buities darbų.“
Milda: „Žinoma, pasikeitė visiškai, kaip ir kiekvienos šeimos, kurioje atsiranda vaikų. Mums pasikeitė dar daugiau, nes turėjome daug „namų darbų“, skirtų spec. pedagogo, tad vakare valandą skirdavome ir „žaidimams“ su užduotėlėmis. Užtat sužinojome daugybę vaikiškų pramogų vietų.“
Ar turite savo biologinių vaikų ir kokią įtaką jiems daro globos procesas?
Vita: „Taip, turime dabar jau suaugusius vaikus. Tuo metu, kai pradėjome globą, jie buvo šiek tiek vyresni nei 16 metų… Juos ši globa labai paveikė, nes ir jų įprastas gyvenimas staiga pasikeitė. Viskas pradėjo suktis apie tuos du atkeliavusius vaikus. Juk jie, matydami kaip sunku yra su tais vaikais, stengėsi nors kažkuo padėti. Jie suaugo anksčiau, pamatė, koks gali būti žiaurus gyvenimas… Ši globa jiems davė labai daug pamokų…“
Renata: „Turiu du vaikus, sūnus jau savarankiškas, o dukra buvo aštuonerių. Jaunėlė prisirišo prie mūsų laikinosios globotinės, pasiilgsta, kadangi bendravimas, globai pasibaigus, nenutrūko, džiaugiasi, kai ši atvyksta į svečius. Dukrai teko staiga subręsti, ji nebeteko galimybės būti mažiausia šeimoje, nebegaudavo tiek dėmesio, kaip iki tol, prarado jai svarbią ramybę, galimybę pabūti vienai. Iš globotinės išmoko ir visokių nelabai džiuginančių dalykėlių, kuriuos ši atsinešė iš savosios aplinkos.“
Ieva: „Turiu du suaugusius biologinius vaikus. Jei iš pradžių buvo šiokio tokio nesupratimo ir pavydo, tai dabar mažieji tapo broliais ir sesėmis. Vyresnieji savo rate giriasi, kad yra iš daugiavaikės šeimos ir brandina mintį sekti mano pėdomis.“
Saulė: „Turiu tris biologinius vaikus, du iš jų jau suaugę. Manau, tai, kad jie augo tokiomis aplinkybėmis, labai paveikė jų charakterius ir požiūrį į gyvenimą. Vaikai užaugo empatiški, pastebintys tą, kuriam reikia pagalbos, jie mus labai palaiko ir rūpinasi savo nebiologiniais broliais ir sesėmis. Mūsų visi vaikai, ir biologiniai, ir globojami, jaučiasi šeima.“
Milda: „Biologinių vaikų neturiu.“
Kaip sekasi bendrauti su globotinio(-ių) biologine šeima? Kaip bendrauja su tėvais vaikas?
Vita: „Biologinė mama nerodo noro bendrauti su vaikais, nors ir vaikai to nenorėjo, o netgi jos bijojo. Telefonu bendraujame su vaikų teta, bet didelio noro iš vaikų giminių nejaučiame. Net nuvežus vaikus per šventes, nebuvo rodomas noras bendrauti…“
Renata: „Labai skatinau bendravimą su mama, – vykdavome į susitikimus, darydavome mamai dovanėles, piešdavome piešinius. Mama visada galėjo paskambinti savo vaikui. Apie mamą niekada neatsiliepdavau neigiamai, gal dėl to mūsų bendravimas nenutrūko net ir vaikui grįžus į šeimą. Remiame šią šeimą iki šiol.“
Ieva: „Deja, su biologiniais vaikų tėvais ryšys visiškai nutrūkęs. Tie žmonės gyvena asocialiai ir vaikai jiems nebeįdomūs. Nors mes labai skatinome tą ryšį.“
Saulė: „Bendrauju su visų vaikų tėvais, labai skatinu juos bendrauti, stengiuosi išgydyti juos nuo nuoskaudų ir pykčio, kurį jautė savo gimdytojams dėl patirtų skriaudų. Tai be galo svarbu ir vaiko savivertei, ir identitetui. Jaučiu vaikų biologinių tėvų pagarbą.“
Milda: „Nebendraujame. Tėvas vaiko atsisakė, motina „tvarkosi gyvenimą“ jau 10 metų. Kurį laiką bendravome tik su globos namų auklėtoja Genute, vaikas jos ilgėjosi, tad skambindavome ir kalbėdavosi. Važiuoti į gimtąjį miestą vaikas kategoriškai atsisakė…“
Ar galite nurodyti pagrindinius globos sunkumus ir džiaugsmus?
Vita: „Globoje aš įžvelgiu daugiau gerų dalykų. Juk kaip gera, kai vaikas ramiai užmiega naktį lovoje, nedreba gavęs maisto, sugeba paglostyti šuniuką, o ne jį mušti, o gal ir nebesikeikia. Kai jau antrą dieną tave apkabina ir bučiuoja, sako, kad tu jo mamytė… Tik labai liūdna, kad pagalbos nesulaukia nei globėjas, nei jo globotinis, o į globėją įvairiose institucijose dažnai žiūrima kaip į priešą…“
Renata: „Pagrindiniai sunkumai – laiko sau laiko trūkumas, kur kas daugiau buities darbų. Džiaugsmai – stebėti, kaip nurimsta, keičiasi ir atsiskleidžia vaikas, jausti, kaip atsiranda emocinis ryšys.“
Ieva: „Labai sunku gauti specialistų pagalbą, net mokamą. Mūsų vaikai turi elgesio sutrikimų, sunkiai prisileidžia bet kokią pagalbą, todėl psichologai dažnai atsisako su jais dirbti. Mokykla nesupranta ir dėl problemų kaltina mūsų šeimą. Bet ta keturguba meilė ir supratimas, kaip pakeitėme vaikų likimą, atperka viską!“
Saulė: „Sunkiausia suvaldyti begalę vaiko atsineštų emocijų ir jį harmonizuoti. Vos tik jis nurimsta ir įgauna pasitikėjimą savimi, pajuntu, kad įveikėme aukščiausią kalną. Labai stengiuosi suteikti jam sparnus, įtikinti, kad jis be galo nuostabus ir gyvenime gali pasiekti viską. Tai ir yra didieji džiaugsmai – matyti, kad pajutęs meilę, vaikas atsiskleidžia ir patiki savimi.“
Milda: „Vaiką auginti apskritai yra džiaugsmas, matyti, kaip auga, keičiasi, kaip „išsilukštena iš lėliukės“, kaip dingsta baimės ir atsiranda pasitikėjimas savimi ir pasauliu. Labai smagu, kai vaikas, su ašaromis sutikdavęs kiekvieną naują pasiūlymą, ima planuoti pats – ko dar norėtų. Pirmaisiais keleriais metais atostogos prasidėdavo ašarojimu: „Buvome Palangoje, kodėl dabar važiuojame į Jūrmalą? Ne į Jūrmalą VĖL važiuosime? Į Trakus, kodėėėėl?“ Dabar jau ieško naujų potyrių ir su optimizmu žvelgia į ateitį. Sunkumai yra susiję su vaiko raidos, mąstymo ypatybėmis. Kartais reikia keletą kartų paaiškinti skirtingai pagrindžiant, kad vaikas ką nors imtųsi daryti (arba nesielgtų netinkamai).“
Straipsnį portale MINFO.lt skaitykite: https://minfo.lt/zmones/straipsnis/globejai-is-arti-kaip-gyvena-ir-jauciasi-tie-kuriuos-visuomene-pasirengusi-apmetyti-akmenimis?fbclid=IwAR1Sj1iJwLa2MkF8ZTaill5RhbaKZLwTbav_gloPM-0M5xjpUsABjdRXsVo