Nuo kitų metų – naujos paslaugos neįgaliesiems
Lietuvoje pernelyg daug negalią turinčių žmonių gyvena globos įstaigose. Nemažai iš jų, gavę tinkamą pagalbą, galėtų gyventi kartu su visais bendruomenėje. Nuo 2020 metų prasidės antras institucinės globos pertvarkos etapas, kuriame bus toliau kuriama paslaugų bendruomenėje infrastruktūra ir išbandomos naujos paslaugos, padėsiančios žmonėms ilgiau išlikti savarankiškiems. Apie tai kalbamės su Neįgaliųjų reikalų departamento direktoriaus pavaduotoja, vykdančia direktoriaus funkcijas Jolanta Šliužienė, ir Programų ir stebėsenos skyriaus vedėja Marija Oleškevičiene, rašo savaitraštis „Bičiulystė“.
Apsaugotas būstas
Apsaugotas būstas – tai paslauga, kai proto ar psichikos negalią turintys asmenys apgyvendinami jiems suteiktame būste ir tvarkosi savarankiškai, gaudami minimalią atvejo vadybininko pagalbą (iki 7 val. per savaitę). Apsaugoto būsto gyventojai patys gaminasi maistą, tvarkosi, apsiperka, lankosi užimtumo centruose, poliklinikose, kultūriniuose reginiuose. Atvejo vadybininkas pataria iškilus problemoms, padeda tvarkyti finansus, pajamas, ugdo savarankiškumą, padeda atkurti socialinius ryšius. Jis taip pat stebi gyventojų sveikatos būklę, prižiūri, ar vartojami paskirti medikamentai. Viename tokiame būste gali gyventi iki 4 asmenų.
Pasak M. Oleškevičienės, pirmo etapo patirtis rodo, kad apsaugoto būsto paslauga pasiteisino. Globos namų gyventojai, apsigyvenę savarankiškai, pradėjo galvoti apie įsidarbinimą, pagerėjo jų sveikatos būklė. Svarbu tai, kad žmonės pamažu atranda ryšį su vietos bendruomene, įsilieja į jos gyvenimą. M. Oleškevičienė neslepia, kad surasti tinkamus būstus buvo nelengva – išgirdę, kad juose gyvens proto ir psichikos negalią turintieji, butų savininkai išsigąsdavo. Tačiau susipažinę su naujaisiais gyventojais susibičiuliavo.
J. Šliužienė atkreipia dėmesį, kad apsaugotame būste apgyvendinami tik tie žmonės, kurie gali savimi pasirūpinti (padedant minimaliai). Lygiagrečiai bus plėtojamos ir kitos paslaugos bendruomenėje: grupinio gyvenimo namai (jie skirti nesavarankiškiems asmenims, kuriems reikia nuolatinės pagalbos) ir savarankiško gyvenimo namai (iš dalies savarankiškiems asmenims).
Kelias į darbinę veiklą – nuo socialinių dirbtuvių
Tikimasi, kad apsaugotame būste ar savarankiško gyvenimo namuose apsigyvenę asmenys įsilies į bendruomenės gyvenimą – lankys dienos centrus, pradės dirbti. Siekiant padėti įgyti darbinių įgūdžių bus kuriamos socialinės dirbtuvės. Planuojama įsteigti apie 12 socialinių dirbtuvių, kurios pasiskirstys skirtinguose miestuose priklausomai nuo darbingo amžiaus žmonių skaičiaus toje vietoje. Vienose socialinėse dirbtuvėse dirbtų ne daugiau kaip 10 proto ar psichikos negalią turinčių žmonių. Su jais nebus sudaromos darbo sutartys, jie bus paslaugų gavėjai ir lavins darbinius įgūdžius realioje darbo aplinkoje. Už tai gaus nedidelę išmoką. Pasak M. Oleškevičienės, socialinės dirbtuvės turės stengtis savo paslaugas ar gaminamą produkciją parduoti – ne mažiau kaip 5–10 proc. pajamų turėtų būti gaunama iš to. Na, o idėjų, ką tokios dirbtuvės galėtų veikti, yra įvairių – nuo pakuočių surinkimo iki prieskoninių žolelių auginimo, aplinkos tvarkymo. Švedijoje socialinėse dirbtuvėse atliekamas automobilių remontas. Žmogus socialinėse dirbtuvėse dirbtų ne 8 valandas, o tiek, kiek gali.
J. Šliužienės teigimu, liepos–rugpjūčio mėn. bus ieškoma partnerių, galinčių teikti šias paslaugas. „Socialines dirbtuves galėtų steigti ir dienos centrai, jiems tik reikėtų žengti kitą žingsnį – pabandyti parduoti savo dirbinius. Dėl to bus skiriama lėšų ne tik socialinio darbuotojo, socialinio darbuotojo padėjėjo, kurie padėtų darbo vietoje, bet ir rinkodaros specialisto, gamybos organizavimo meistro atlyginimams apmokėti.
Pagalba – ir įsidarbinant, ir priimant sprendimus
Pasak M. Oleškevičienės, dar viena paslauga, kuri galėtų padėti neįgaliesiems įsilieti į darbo rinką – įdarbinimas su pagalba. Paslauga susideda iš dviejų dalių: darbo paieškos ir palydimosios pagalbos įsidarbinus. Darbo asistentas padės ne tik susirasti darbą, bet ir jame išsilaikyti. Pasak J. Šliužienės, asistentas – didelė pagalba ne tik žmogui, bet ir darbdaviui: „Kai žinos, kad yra užtikrinama pagalba negalią turinčiam darbuotojui, darbdavys jausis saugiau ir noriau jį priims.“
Dar viena paslauga, kuri bus plėtojama antrajame pertvarkos etape – pagalba priimant sprendimus. Ši paslauga reikalinga tais atvejais, kai žmogui nustatomas neveiksnumas vienoje ar kitoje srityje – ar tai būtų piniginiai sandoriai, ar sveikatos klausimai ir pan. Jei asmuo turi globėją, sprendimus gali padėti priimti jis, bet jei nėra artimo žmogaus, tai galėtų būti ir profesionalus pagalbininkas sprendimams priimti. Pasirašyti pagalbos priimant sprendimus sutartis galima ir dabar, tačiau nuo neveiksnumo pertvarkos tokia galimybe pasinaudota tik 12 kartų.
Projektas, kurį administruos Neįgaliųjų reikalų departamentas prie SADM, tęsis 36 mėnesius. O kas toliau? „Manome, kad savivaldybės turėtų prisiimti atsakomybę, kaip tai nurodyta Vietos savivaldos bei Socialinių paslaugų įstatymuose, ir pradėti pačios teikti paslaugas bendruomenėje. Jos gali tai daryti jau dabar. Jei savivaldybė pasiruošusi mokėti už asmens išlaikymą globos įstaigoje, šiuos pinigus galėtų skirti naujoms paslaugoms plėtoti. Juolab kad, pavyzdžiui, apsaugoto būsto paslauga jau yra įtraukta į Socialinių paslaugų katalogą“, – sako J. Šliužienė. Ji pabrėžia, kad naujos paslaugos vis tiek turės atsirasti – nuo 2024 metų nebebus galima siųsti asmenų į pertvarkomas globos įstaigas, o nuo 2030-ųjų – į visus valstybinius socialinės globos namus.
Aurelijos Babinskienės straipsnį kviečiame skaityti: http://www.biciulyste.lt/lt/integracijos-keliu/1845-nuo-kitu-metu-naujos-paslaugos-neigaliesiems?fbclid=IwAR0BVS5STFpJaX-zVFuKHhfAZMscp8CX7i8R-NtAlunzVqFy2gMqxjLQm6E.