PER KELETĄ MĖNESIŲ VIENAS SPECIALISTAS SUGEBĖJO RASTI 16 VAIKUS GLOBOTI PASIRYŽUSIŲ ŽMONIŲ
Kokios priemonės motyvuoja žengti itin atsakingą žingsnį – užauginti be tėvų globos likusį vaiką–įvaikinti, apsispręsti nuolatinei globai, pasirinkti svečiavimosi variantą? Iš lūpų į lūpas perduodama informacija ir gyvas pavyzdys yra geriausia reklama, sako ne viena pakalbinta globėjų šeima. O gyvenimo netikėtumai, kuriuos belieka tiesiog priimti, čia irgi ne paskutinėje vietoje.
Globos namų kaimynystė įkvėpė keturias šeimas
Pieš metus Kulvoje, kaime Jonavos rajone, atnaujinus ir pritaikius buvusio lopšelio darželio patalpas, įkurdinti bendruomeniniai globos namai. Tuomet juose apgyvendinti aštuoni paaugliai, stereotipiškai dalies bendruomenės iš karto priskirti rizikos grupei.
Pradžia nebuvo lengva. Bet per metus paaugliai įgijo pasitikėjimą, nemažą būrį draugų, o pati įstaiga kaimo žmonių dažniau imta vadinti tiesiog nameliais.
„Kai matome nemalonių pasipriešinimo tokiai kaimynystei atvejų, šiame kaime naujieji gyventojai pritapo gan greitai. Atvirumu grįsta laikysena, aktyvus įsiliejimas į kaimo gyvenimą, padėjo atsikratyti globos namų paaugliams klijuojamų etikečių,“ – kalba Jonavos socialinių paslaugų centro darbuotoja ir Kulvos gyventoja Vestina Jakučiūnienė.
Moteris džiaugiasi, kad besikeičiantis bendruomenės požiūris paskatino ir globai. Grįžtamojo ryšio ilgai laukti nereikėjo, tais pačiais metais į globėjų mokymus užsirašė keturios šaunios Kulvos šeimos. Dvi iš jų savo namų duris be tėvų globos likusiems vaikams jau atvėrė. Kitos tam dar rengiasi.
Bendruomeninių globos namų tikslas – auklėti globotinius taip, kad jie sėkmingai įsitvirtintų visuomenėje. Šiuo metu nameliuose gyvena šeši jaunuoliai.
Atsitiktinai krikšto mama tapo mama
Įvairioms iniciatyvoms atviri Kauno rajono Pagynės vaikų globos namai (dabar Vaiko gerovės centras Gynia), palaikė aktyvios, krikščioniškas vertybes puoselėjančios lietuvių kalbos mokytojos Ritos Pauliukaitienės idėją dėl krikštynų.
Tuometė socialinė darbuotoja Regina Bašinskienė prisimena, jog Krikšto sakramentui ruošti dešimtis vyresnių, jau galinčių apsispręsti vaikų. O problema iškilo tik dėl krikšto tėvų – jų trūko. Norėta paskatinti atsakingas, su vaikais ilgalaikį ryšį palaikyti ketinančias šeimas, tikėtasi ir artimo ryšio užsimezgant.
Būsimi krikšto tėvai su vaikais supažindinti per vieną popietę, kurio krikšto tėvu taps, lėmė tik atsitiktinumas. Dešimties metų senumo įvykius darbuotoja pamena labai aiškiai, sako, kad buvusi džiugi šventė. Ir tokia vienintelė.
Krikšto tėvai ilgą laiką palaikė ryšius su vaikais. Dabar visi jau pilnamečiai ir kaip toliau susiklostė bendravimas, ji nežinanti. Bet vieną tokiu būdu užsimezgusią draugystę ji stebi ir šiandien, su krikšto mama, komunikacijos specialiste, suveda darbas toje pačioje srityje.
Praėjus metams po krikštynų, moteris tapo nuolatine krikšto dukros globėja, o labai greitai krikšto mamos vardą vaiko lūpose pakeitė žodis mama. Šiomis dienomis abi šventė džiugią šventę – mergaitės 18-ąjį gimtadienį.
Su mokytojų šeima užsimezgusios draugystė nenutrūko
Vieno vidurio Lietuvos miesto meras kartu su žmona ketvirti metai rūpinasi globos namuose gyvenančia mergaite. Juos suvedė pažintis mokykloje, kur abu sutuoktiniai mokytojavo.
Mergaitė augo ilgalaikių priklausomybių ir kitų sudėtingų problemų varginamoje šeimoje, teismui ribojus tėvystę, pirmos klasės moksleivė pateko į globos namus.
Pedagogų šeima pradėjo rūpintis buvusia mokinuke, užsimezgė šilta draugystė. Kone kiekvieną savaitgalį parsiveža mergaitę pasisvečiuoti, kartu įveikė ne vieną krizę. Paskutinis susitikimas su dabar vienuolikmete įvyko prieš mėnesį – galimybę bendrauti riboja pasikeitęs gyvenimo tempas, su pareigomis užgriuvusi atsakomybė ir krūvis.
Atvirauti apie šį santykį šeima atsisako kategoriškai, šią savo gyvenimo dalį laiko labai asmeniška ir jautria.
Specialistės atkaklumą vainikavo dvi globėjų grupės
Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėja, ilgametė vaiko gerovės srities darbuotoja Regina Klevinskienė įsitikinusi, kad geriausia globos reklama yra iš lūpų į lūpas perduodama informacija.
R. Klevinskienė dalijasi, kaip prieš porą metų per keletą mėnesių Raseiniuose į mokymus surinko dvi būsimų globėjų grupes. Visi mokymus baigė, gavo teigiamas išvadas, dalis į šią veiklą rimtai pasinėrė.
„Surizikavau ir vietos laikraštyje paskelbiau, kad kiekvieną antradienį nuo 17 iki 17. 30 val. savo darbo vietoje laukiu pokalbio visų, besidominčių vaiko globos idėja, norinčių gauti daugiau informacijos. Pirmą savaitę atėjo trys vietos žmonės. Tai suteikė vilčių. Bet antrą neatėjo nė vienas. Trečią vėl vienas ar du. Tada pradėjo daugėti smalsaujančių, gal pasklido plačiau informacija. Tokiu būdu per keletą mėnesių surinkau šešiolikos žmonių grupę“, – pasiteisinusia motyvacijos forma džiaugiasi specialistė.
Viena grupė buvo paruošta pavasarį, kita rudeniop. Kadangi susirinko tiek daug žmonių, atestuoti specialistai iš Kauno atvažiuodavo mokymus vesti tiesiai į Raseinius. Tai išsilavinusios, vidutinio amžiaus šeimos: medicinos darbuotoja, pedagogų, ūkininkų šeimos, savo verslą turinti pora ir kt.
„Lankstinukai ir balionai gyvos emocijos nepakeis, – tvirtina globos sritį kuruojanti specialistė. – Žmonės jautrūs, bet gal tiesiog nesusimąsto, kad štai galėtų pasidalyti savo gyvenimu su be tėvų globos likusiu vaiku. Ne kartą esu girdėjusi laimingus globėjus sakant: ir kaip aš anksčiau apie tai nepagalvojau“.