GRUPINIO GYVENIMO NAMAI: SVETINGI ŠEIMININKAI IR ŽMOGIŠKAI PAPRASTA NEĮGALIŲJŲ KASDIENYBĖ

Vaizdingoje vietoje, šalia Šyšos stovinčių namų gyventojai svetingai atveria duris ir kviečia prie stalo. Ant jo garuoja apelsinų pyragas, stovi svečiams ir šeimininkams skirtos taurės su sultimis. Vėliau visi veria savo kambarių duris, rodo virtuvę, poilsio kambarius, dušą, skalbyklą, kieme – gėlynus ir daržą. Ir pasakoja, pasakoja…

Nežinodamas ir neįtartum, jog atvykai į Macikų socialinės globos namų – vienos didžiausių tokių įstaigų Lietuvoje padalinį – Grupinio gyvenimo namus Šilutėje. Juose gyvena 10 proto ir (ar) psichikos negalią turinčių žmonių. Prieš pusantrų metų šiuose namuose įsikūrę žmonės stebina ne tik vaišingumu – ko gero labiausiai savarankiškumu, kokio vis dar nesame pripratę matyti įprastuose instituciniuose globos namuose. O pasikalbėjęs su jais supranti, kad tai – visoje šalyje vykdomos institucinės globos pertvarkos rezultatas.

Įsikėlė prieš pusantrų metų

Macikų socialinės globos namų direktorė Jovita Andrijauskienė prisimena, kad dar 2017-ųjų pabaigoje įstaiga gavo institucinės globos pertvarką pradėjusios Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos siūlymą steigti Grupinio gyvenimo namus (GGN). Įstaigos vadovė įžvelgė, jog tai – pozityvus dalykas, tad nedelsė – suskubo ieškoti tinkamų namų. Šiandien direktorė ir jos pavaduotoja Irena Gimbutienė prisimena, jog rasti nebuvo paprasta, teko apvažiuoti ne vienerius siūlomus namus.

Namas Kęstučio gatvėje, šalia Šyšos, labiausiai atitiko įsivaizdavimą, kur turėtų gyventi 10 negalią turinčių žmonių. Jis ne tik erdvus (per 400 kv. m), bet ir šiuolaikiškai įrengtas, jame daug kambarių ir pagalbinių patalpų, skoningai sutvarkyta aplinka. Bet svarbiausia – jis kone miesto centre, iš kur gyventojai gali lengvai pasiekti medicinos ir kultūros įstaigas, dalyvauti bendruomenės gyvenime.

Tiesa, namai stovi gyvenamųjų namų kvartale, ir nors tuomet tokio pasipriešinimo steigiamoms globos įstaigoms, kaip dabar, Lietuvoje dar nebuvo, visgi direktorė nutarė informuoti kaimynus. Sukvietusi aplink gyvenančius ji papasakojo, kas įsikurs šiuose namuose, kaip čia gyvens neįgalūs žmonės. Ir džiaugiasi nesulaukusi pasipriešinimo. Dar daugiau: nė vieno kaimyno skundo nesulaukta ir per tuos pusantrų metų.

2018-ųjų gegužės pradžioje naujakuriai pakvietė Šilutės bendruomenę į įkurtuves. Suvažiavę svečiai linkėjo, kad jie jaukiai įsikurtų, saugiai jaustųsi ir būtų mylimi kaimynų, kad juos priimtų Šilutės bendruomenė. Ir džiaugėsi, kad Lietuvoje keičiasi požiūris į neįgalų žmogų, kad paslaugos priartinamos prie kiekvieno žmogaus.

Tvarkosi ir planuoja patys

Grupinio gyvenimo namų duris praveriame priešpiečiu. Socialinė darbuotoja Renata Benediktavičė vedžioja po namus, pasakoja apie savo globotinių gyvenimą. Ji prisimena pradžią, kuri neįprasta buvo ir darbuotojoms, ir gyventojams. „Viskas buvo kitaip, nei anksčiau, visi pasijutome, lyg būtume iš globos įstaigos grįžę į namus“, – reziumuoja Renata.

Būta ir sunkumų. Pavyzdžiui, jau pusamžiai vyrai ir moterys (gyventojams nuo 36 iki 60 metų), globos įstaigose gyvenę nuo vaikystės, savitvarkos įgūdžių turėjo, tačiau jiems teko mokytis elementarių virtuvės darbų. Net ir skusti bulves, nes maistą jie gaminasi patys. Vėliau jie pasiskirstė pareigas, sudarė darbų virtuvėje ir lauke grafikus. O šiandien darbuotojos jau pastebi ženklią pažangą. Ir ne tik virtuvėje: gyventojai patys prižiūri aplinką, sėja, ravi ir laisto gėlynus, susikasė daržą, nusipirko sėklų ir jau ima pirmąjį savų daržovių derlių.

„Tai todėl, kad mūsų žmonės labai žingeidūs, smalsūs. Ir jaučiasi jie čia kaip savo namuose“, – konstatuoja R. Benediktavičė. Ji mato ypač ženklią savo globotinių pažangą, nes 10 metų su jais dirbo Macikų socialinės globos namuose.

Tas smalsumas matosi ir tuomet, kai jie susėdę aptaria, kokius dar norėtų pamatyti koncertus, kokiuose bibliotekos renginiuose dalyvauti, kur nuvažiuoti. Štai vasarą išsiaiškino, kad dar ne visi yra važiavę traukiniu, ir surengė kelionę į Klaipėdą, nuėjo į boulingą, nuvažiavo prie jūros. Kitą kartą surengė kelionę į Palangą, plaukė laivu pamario upėmis. Lanko koncertus ir renginius Šilutėje: štai Aivaras džiaugiasi nuotrauka, kurioje visi su Edmundu Kučinsku, pasibaigus jo koncertui Šilutėje.

Mato didelę pažangą

Gyventojai kaupia bendrą, pramogoms skirtą fondą, bet visi patys valdo savo kreditines korteles. I. Gimbutienė pastebi ir šių žmonių pažangą tvarkant asmeninius reikalus. Kai kurie jų jau stovi eilėje socialiniam būstui gauti, savarankiškai keliauja į bankus, reikalui esant ir į gydymo įstaigas, jau atrado mėgstamus kirpėjus. Socialinė darbuotoja padėti stengiasi ne per daug – tik paskatinti žmogų patį galvoti ir imtis iniciatyvos.

Patys gyventojai vardija įvairius naujųjų savo namų privalumus. „Čia ramu ir tylu“, – sako Ana. „Čia geriau, nes turiu, ką veikti“, – antrina Veronika. „Tikrai gerai gyvename“, – užbaigia Oksana.

Aivaras ir Ramūnas pasikeisdami pasakoja apie savo keliones į „Šilutės“ krepšinio komandos varžybas. Vyrai sporto salėje jau irgi turi nuolatinius įpareigojimus, kuriuos įvykdę varžybas gali stebėti nemokamai. Tiesa, eidami į sporto salę jie dar ir greta gyvenantį Šilutės seniūną Raimondą Steponkų pakviečia. „Nuolat sveikinamės, pasikalbame. Niekuo jie neišsiskiria, tokie pat, kaip ir visi mūsų gatvės gyventojai. Gerai, kad jie gali gyventi tokį visavertį gyvenimą – kaip bet kurioje šeimoje“, – sako seniūnas. Jo nuomonė vienareikšmiška: puiku, kad einama iš institucinės globos, kad neįgalieji integruojami į visuomenę, nes jie irgi visuomenės dalis.

Jau užsimezgė draugystė ir su šalia esančių „Pamario senjorų namų“ gyventojais. Pastarųjų vadovai pasakoja, jog senelių ir naujųjų kaimynų bičiulystė prasidėjo vos pastariesiems atsikėlus. Abiejų namų gyventojai jau surengė ne vieną bendrą popietę, vaišino vieni kitus pačių keptais pyragais. „Tai gana savarankiški žmonės, su jais mielai bendrauja mūsų gyventojai“, – sakė privačių senelių globos namų vadovai.

Išlydėdama direktorė J. Andrijauskienė prasitaria, kad arti 400 gyventojų turintys Macikų socialinės globos namai nesustos įsteigus vienus tokius namus. Tikimasi, kad dar vienus pavyks atidaryti jau kitais metais. „Judėsime į priekį, nes matome pažangą“, – sako direktorė.

Gyvenimas GGN. Koks jis?

Ne paslaptis, kad institucinės globos pertvarka daugeliui dar kelia klausimų.

„Grupinio gyvenimo namai – tai pagalba neįgaliesiems integruotis į bendruomenę, ugdyti socialinius įgūdžius ir gyventi visavertį gyvenimą. Tokio tipo namuose žmogui užtikrinama savarankiškumo, saviraiškos, tobulėjimo laisvė, sudaromos sąlygos dienos užimtumui ar darbinei veiklai, – aiškina pertvarkos procesų ekspertė Tauragės regionui Marijona Janavičienė.

Pasak jos, darbuotojų pagalba orientuota į kiekvieno žmogaus individualumą, padedant ne daugiau, negu to reikia. Taip skatinamas savarankiškumas, žmogus įgyja pasitikėjimo savimi. Pagalba teikiama tvarkantis finansus, asmens higienos klausimais, vartojant medikamentus, įgyjant savitvarkos įgūdžių. Stengiamasi, kad šie žmonės galėtų lankyti užimtumo įstaigas, socialines dirbtuves, užsiimti kita veikla, atsižvelgiant į jų savarankiškumą.

Kaip vyksta tų žmonių, kurie apgyvendinami bendruomenėje, pasiruošimo darbai, kaip parengiami šie asmenys? Pasak M. Janavičienės, yra parengta asmens poreikių vertinimo metodika, pagal kurią, atlikus asmens poreikių vertinimą, nustatoma kurią su apgyvendinimu susijusią paslaugą skirti žmogui. Iki apgyvendinant jį bendruomenėje atliekamas sveikatos ir saugumo, savipriežiūros, socialinių ryšių bei kitų poreikių vertinimas. Suprantama, paisoma ir žmogaus norų – ar jis sutinka gyventi būtent ten, kur jam siūloma.

„Šilutės naujienos” inf.