GRUPINIO GYVENIMO NAMAI: ČIA NEĮGALIEJI JAUČIASI KAIP TIKRUOSE SAVUOSE

Vykdant institucinės globos pertvarką, Lietuvoje, o taip pat ir Ukmergėje, kuriami grupinio gyvenimo namai. Juose apsigyvens žmonės su psichikos ir (ar) proto negalia. Jau nupirktas sklypas, o kitais metais jame turėtų prasidėti statybos.

Šios pertvarkos tikslas – teikti apgyvendinimo paslaugas, o užimtumas turėtų vykti išorėje, taip siekiant užtikrinti sėkmingą neįgaliųjų integraciją. Pirmuose grupinio gyvenimo namuose turėtų apsigyventi dešimt Jasiuliškių socialinės globos namų gyventojų.

Institucinė globa žaloja žmogų

Jasiuliškių socialinės globos namuose, kurie gyvuoja jau daug metų, gyvena kone 300 gyventojai. Jų keliai į šiuos namus – skirtingi: vienus čia atvedė našlaičių dalia, kitus – senatvė, trečius – negalia.

Jasiuliškių socialinės globos namuose jie turi viską: šiltą kambarį, lovą, karštą valgį, kvalifikuotą gydytojų, psichologų, kitų specialistų pagalbą. Tačiau pernelyg didelė globa ne visuomet naudinga tiems, kurie galėtų ir patys savimi pasirūpinti. Įstaigose gyvenančių asmenų įgūdžiai – higienos, tvarkos palaikymo, savarinkiškumo – labiau nyksta, o ne auga.

„Gyvenimas didelėje įstaigoje suformuoja tokį žmogaus požiūrį, kad už jį viskas turi būti padaryta. Socialiniai darbuotojai, aptarnaujantis personalas tarsi susipriešina su klientu, nes jis jau nebenori tvarkytis pats. Ir, žinoma, padaryti kažką už žmogų yra lengviau, nei susitarti, kad jis padarytų pats“, – dabartinės sistemos ydą įvardijo Pertvarkos procesų ekspertė Kristina Paulikė.

Tuo tarpu grupinio gyvenimo namai, anot K. Paulikės, skirtingai nuo didžiųjų socialinės globos įstaigų, orientuoti tik į apgyvendinimo paslaugų teikimą. Tai reiškia, kad žmonės ten gyvena, gali būti mokomi higienos, savitvarkos, maisto gaminimo įgūdžių, bet užimtumas vyksta kitur. Viena svarbiausių sąlygų – kad grupinio gyvenimo namuose nebūtų nei keramikos dirbtuvių, nei pynimo studijų ar panašių įstaigų. „Kodėl? Nes tiems žmonėms nereikia, kad viskas būtų šalia. Jie gali ir turi naudotis visiems prieinamais kultūros namais, bendru kino teatru, eiti į visiems miesto gyventojams skirtus renginius. Grupinio gyvenimo namuose turi būti tik gyvenama, o profesinių įgūdžių, meninių gebėjimų ugdymas turėtų vykti kitur. Svarbiausia, kad neįgalūs žmonės iš namų išeitų į darbą ar užimtumą kaip tai kasdien daro dauguma visuomenės narių“, – sakė K. Paulikė.

Grupinio gyvenimo namų įsteigimo Jasiuliškių socialinės globos namų direktorius Vilius Petrauskas sakosi laukiąs kaip išganymo. Pirma grupelė į būsimus namus Ukmergėje, Krekšliuose, anot V. Petrausko, jau surinkta. Projektas pajudėjo. Deja, visuomenės jis vertinamas nevienareikšmiškai: „Manau, tai kyla iš nežinojimo: kas tie grupinio gyvenimo namai, kas ir kaip juose gyvens“.

Čia – jų namai

Artimiausi grupinio gyvenimo namai, panašūs į kuriamus, yra įsikūrę Anykščių rajone. Tai – Šlavėnų grupinio gyvenimo namai.

Atvykus į Šlavėnus, pasitinka Valdas. Šiuose namuose jis nuo pat jų pradžios. Atėjo, kai neturėjo nė dvidešimties, o dabar skaičiuoja jau keturiasdešimt pirmus metus.

Valdas veda mane jį prieškambarį, paskui – į valgomąjį, kur jo likimo broliai ir seserys. Jie bendrauja tarpusavyje, skaito, žiūri televizorių. O Valdas nemėgsta namuose sėdėti, jis vis kur nors eina, važiuoja. Vakar buvo mieste, eglutės įžiebimo šventėje.

Danutės kambaryje stalas užtiestas jos siuvinėta staltiese, ant sienos – šventieji paveikslai. Šalia – jos sesers Vidutės ir sūnėno nuotrauka. Ar Vidutė atvažiuoja aplankyti? Atvažiuoja, dažniausia Kūčioms, Kalėdoms. O ji ar nuvažiuoja pas savo seserį pabūti? „Kad man kartais būna labai bloga, – pasiguodžia Danutė. – Taip bloga, kad tenka ilgam į ligoninę išvažiuoti. Bet dabar jau neprisimenu, kada joje buvau. Čia gerai išsimiegu, ir nebebūna bloga“.

Savo kambarėlyje ilsisi ir Dainius. Per vasarą nusiplūkė, dabar leidžia sau pailsėti. Vasarą jiedu su Valdu eidavo į kaimą dirbti: kam pievą nušienauja, kam šieną sukrauna. Kaimas paseno, tad jųdviejų su Valdu pagalbos žmonės nepasidalija. Ar kaimas jiems už darbą moka? Žinoma, kad moka. Kiek vasarą užsidirba, tiek žiemą turi. „Čia – mano namai“,– nelauktai sako Dainius.

Dvidešimt metų kartu

Šlavėnų nameliai įsikūrė prieš dvidešimt metų. Įkūrė juos tuometinis Anykščių sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovas Almantas Čielis. „Pradėjome nuo teatro“,– prisimena jis. Sutelkęs sutrikusio intelekto rajono vaikus, Almantas režisuodavo jiems spektaklius. Vaidinti jiems sekėsi. Neįgalių vaikų trupė aplankė nemažai šalių. Ten Almantas matė, kaip gyvena panašaus likimo vaikai. Panašius namus jie ėmė kurti ir Lietuvoje. Jie buvo vieni pirmųjų šalyje. „Ar nebuvo sunku?“,– klausiu. „Žinoma, kad sunku: tada nebuvo nei Europos Sąjungos, nei valstybės paramos,“ – sako Almantas.

O kaip į juos žiūrėjo kaimas? „Ėjau į kiekvieną trobą ir kalbėjau“,– Almantas net diplominį darbą iš to parašė. Bet, sako jis, žmonių požiūrį į „kitokį“ žmogų, keičia tik laikas ir patirtis.

„Mes kartu ir Rasas šventėm, ir daržus ravėjome – jokių nemalonumų su kaimo gyventojais nebuvo“, – džiaugiasi Almantas.

Eilė didėja

Pasak rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjos Astos Leonavičienės, vietų žmonėms su negalia globos namuose labai trūksta. Svarbiausia, jog nė vienas, kuriam reikia socialinės globos, nenori išvažiuoti į kitą rajoną. Jie nori gyventi čia, kur gimė, kur augo, ir gyveno.

Ukmergės rajono meras Rolandas Janickas sako, jog Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kuriamų vienerių grupinio gyvenimo namų Ukmergėje nepakaks. Tokius pat namus statys ir savivaldybė. „Ir ne vienerius“,– pažadėjo meras.

Institucinė globos namų pertvarka Lietuvoje pradėta 2014 metais. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, šiuo metu šalyje iš viso yra 28 grupinio gyvenimo namai, kuriuose gyvena 28 vaikai ir 422 suaugusieji.

„Ukmergės žinios” inf.