ASMENINIS ASISTENTAS: METŲ PATIRTIS IR NEMAŽĖJANTYS IŠŠŪKIAI
Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetui šiemet Lietuvos pateiktoje Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo ataskaitoje bus aprašyta šalyje pradėta teikti asmeninio asistento paslauga. Kol kas tai – bandomasis projektas, tačiau jau pradėtas įgyvendinti antrasis jo etapas. Pirmajame šias paslaugas išmėgino proto ir psichikos negalią turintys žmonės, antrajame jų gali kreiptis fizinę (judėjimo, regos, klausos, vidaus organų sutrikimo) ir kompleksinę negalią turintys asmenys.
Įgyvendintą projektą pristato VšĮ „Vilties žiedas“ atstovė Gintė Motiejaitienė. Aldonos Milieškienės nuotr. Apie asmeninį asistentą dar žinoma per mažai Nors apie asmeninį asistentą pastaruoju metu kalbama vis dažniau ir garsiau, vis dėlto daugelis neįgaliųjų apie tai dar labai mažai žino. Įvairiose žiniasklaidos priemonėse kone kasdien galima perskaityti kvietimą kreiptis į vieno ar kito miesto, rajono savivaldybę, pateikti prašymą gauti asmeninio asistento paslaugas. Su šių paslaugų norinčių žmonių stygiumi susidūrė ir pirmosios asmeninio asistento paslaugas Šiaulių ir Kauno regionuose teikti pradėjusios įstaigos – Aukštelkės socialinės globos namai ir viešoji įstaiga „Vilties žiedas“.
Aukštelkės socialinės globos namų direktoriaus pavaduotojas Laimonas Milinavičius neslepia – teko pasitelkti įvairius komunikacijos būdus: skelbti informaciją žiniasklaidoje, susitikti su neįgaliųjų nevyriausybinėmis organizacijomis (NVO), kad surinktų bandomajame projekte numatytą neįgaliųjų skaičių – 20 žmonių. Ne mažiau kaip 20 proc. klientų turėjo būti ne šiauliečiai, o regione gyvenantys žmonės, todėl važiavo į seniūnijas, kalbėjosi su jose gyvenančius neįgaliuosius geriausiai pažįstančiais darbuotojais. Kaimuose žmonės labai atsargūs, nenoriai priima nepažįstamus, todėl reikėjo įdėti tikrai nemažai pastangų, kad jie įsileistų asmeninį asistentą, priimtų jo pagalbą. Bet šios pastangos atsipirko – šiauliečių įgyvendintame projekte dalyvavo net 7 regione gyvenantys proto ir psichikos negalią turintys žmonės.
Didžiausiais pagalbininkais, padėjusiais surinkti reikiamą projekto dalyvių skaičių, L. Milinavičius įvardino NVO. Jis siūlė į jas dėmesį atkreipti kolegas, tik įsitraukiusius į bandomąjį projektą ir atvykusius į Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) surengtą seminarą. Kadangi, pasak SADM Tikslinės pagalbos skyriaus vyresniosios patarėjos Jurgitos Čiuladaitės-Pritulskienės, antrajame etape teisę gauti asmeninio asistento paslaugas turi fizinę arba kompleksinę negalią turintys asmenys (nuo 16 metų iki pensinio amžiaus, kuriems nustatytas lengvas, vidutinis ar sunkus neįgalumo lygis ir 55 proc. ir mažesnis darbingumo lygis), juos rasti turėtų būti lengviau. Iš apie 230 tūkst. šalyje gyvenančių neįgaliųjų beveik 70 proc. turi fizinę arba kompleksinę negalią. Be to, apie 160 tūkst. neįgaliųjų yra darbingo amžiaus, dar apie 650 neįgalių studentų ir apie 5 tūkst. vyresnių nei 16 metų jaunuolių.
Nors potencialių klientų ratas išties gana platus, vis dėlto J. Čiuladaitė-Pritulskienė ragino nepamiršti, kad prioritetas teikiamas švietimo įstaigas lankantiems, dirbantiems arba darbo ieškantiems, gaunant paslaugas savarankiškai bendruomenėje gyvenantiems, socialinių paslaugų įstaigoje eilėje laukiantiems neįgaliesiems.
Galinčių dirbti asmeniniais asistentais irgi reikia ieškoti L. Milinavičius pasakojo, kad nelengva buvo surinkti ne tik tikslinę klientų grupę, bet ir rasti paslaugas jiems teiksiančius asistentus. Aukštelkės socialinės globos namų įgyvendintame projekte buvo įdarbinta 12 asmeninių asistentų (ne visi dirbo pilnu darbo krūviu), tik 3 iš jų buvo įstaigos darbuotojai, kitų ieškojo pagal skelbimus, kreipėsi į Užimtumo tarnybą. Šiems darbuotojams keliami gana aukšti reikalavimai: toks žmogus turi turėti socialinio darbuotojo padėjėjo, lankomosios priežiūros arba asmeninio asistento kvalifikaciją, arba būti išklausęs įžanginius socialinių darbuotojų padėjėjų mokymus. Visi specialistai turėjo būti išklausę mokymus dėl asmeninio asistento paslaugos teikimo specifikos asmenims, turintiems proto ir (arba) psichikos negalią.
„Mums pasisekė – pavyko sukomplektuoti darbuotojų komandą, kurios visi nariai turėjo reikalingus pažymėjimus, – sakė L. Milinavičius. – Visi buvo motyvuoti, per metus nenubyrėjo nė vienas klientas, nė vienas asistentas.“ Kiek kitokia patirtimi pasidalijo VšĮ „Vilties žiedas“ socialinių paslaugų centro padalinio vadovė Gintė Motiejaitienė. Šis centras asmeninio asistento paslaugas buvo įsipareigojęs suteikti 33 proto ir psichikos negalią turintiems Kauno regiono (Kauno miesto ir rajono, Prienų, Kėdainių, Kaišiadorių, Jonavos, Raseinių rajonų, Birštono) gyventojams.
Kadangi „Vilties žiedas“ įsikūręs Kaune, tokia geografinė klientų įvairovė kėlė nemažai rūpesčių, nes buvo nuspręsta ieškoti kuo arčiau neįgaliųjų gyvenančių asistentų. Padėjo tai, kad įstaiga turėjo panašios veiklos patirties – teikia profesinės reabilitacijos, socialinės globos ir priežiūros paslaugas, palaiko ryšius su tokią veiklą vykdančiomis organizacijomis. G. Motiejaitienė pasidžiaugė, kad asmeniniai asistentai rado bendrą kalbą su neįgaliaisiais, susidraugavo. Ypač sėkmingu ji vadino techninį darbą į socialinių paslaugų sritį iškeitusios moters įdarbinimo atvejį. Pasak G. Motiejaitienės, tokia veikla ir pačiai moteriai teikė daug džiaugsmo, ir jos globojamai merginai labai pagelbėjo. Mirus motinai, su kuria mergina gyveno, sesuo nebūtų galėjusi jai užtikrinti savarankiškumo. Asistentė padėjo išgyventi netektį, kartu mokė kasdienio gyvenimo įgūdžių. Nors metus trukęs projektas baigėsi, ši moteris ir dabar vis aplanko savo globotinę.
Tiesa, tokie geranoriški santykiai susiklostė ne su visais. Pasitaikė atvejų, kai vis dėlto sutikę į savo namus įsileisti svetimą žmogų artimieji su juo siejo labai didelius lūkesčius.
SADM vyriausiosios patarėjos neįgaliųjų klausimais Eglės Čaplikienės teigimu, prieš imantis bandomojo projekto ir ministerijos darbuotojai svarstė, kuo asmeninio asistento paslaugos skirsis nuo socialinio darbuotojo ar lankomosios priežiūros paslaugų teikėjo, todėl prireikė laiko, kol buvo išgrynintos, atskirtos šių darbuotojų pareigos ir atsakomybės. Asmeninio asistento paslaugas teikusių įstaigų atstovai pabrėžė, kad neįgalieji ir jų artimieji ne visada teisingai suprato, kokios pagalbos iš asmeninio asistento gali tikėtis.
Pasak L. Milinavičiaus, jie susidūrė su atvejais, kai neįgalieji prašė ir daržą paravėti, ir kitus ūkio darbus nudirbti. G. Motiejaitienė taip pat prisiminė, kad ne kartą teko aiškinti, jog asmeninis asistentas turi ne atlikti kokį nors darbą, o įgalinti žmogų būti savarankišką, pavyzdžiui, ne išvirti pietus, o drauge su juo nueiti į parduotuvę, padėti išsirinkti produktus, kartu ruošti patiekalus ar pan. Patirtimi su asmeninio asistento paslaugas tik pradedančiais teikti kolegomis pasidalijęs L. Milinavičius pasakojo, kad jų įdarbinti žmonės ugdymo įstaigas lankančius jaunuolius palydėdavo į mokyklą, pasitikdavo po pamokų, padėjo susitvarkyti dokumentus, kartu su turinčiais sveikatos problemų eidavo į gydymo įstaigas, padėjo planuoti biudžetą.
Tarp klientų buvo lankančių dienos centrus – juos pasiimdavo po užsiėmimų, taip išlaisvindami tai dariusius tėvus, kad jie galėtų dirbti arba turėtų laisvo laiko savo poreikiams. Nors, pasak L. Milinavičiaus, metai – per mažas laiko tarpas, kad proto ar psichikos negalią turinčių žmonių gyvenimas iš esmės pasikeistų, bet džiugino ir nedideli pokyčiai – šiomis paslaugomis naudojęsi neįgalieji patys išmoko nuvažiuoti į dienos centrą ir iš jo grįžti, nueiti į parduotuvę ar pan. Net artimieji stebėjosi, kad esą visiškai nuo jų priklausomas žmogus išmoko išsivirti arbatos, kavos. Iki šiol tai darydavo tik jie, nes baiminosi, kad ruošdami karštą gėrimą namiškiai apsiplikys ar pan. Įveikti tėvų hiperglobą, įtikinti, kad asmeninis asistentas jų sūnumi ar dukra pasirūpins ne prasčiau už juos, nebuvo lengva, bet, pasak L. Milinavičiaus, daugeliu atvejų ledus pralaužti pavyko. Projektas baigsis, o kas toliau? L. Milinavičius neslepia tokio klausimo sulaukęs ne iš vieno žmogaus. Deja, pasak jo, teko pasakyti, kad tai buvo projektas – tik susipažinimas su paslauga. Antrame etape dalyvausiantys neįgalieji nemokamas asmeninio asistento paslaugas taip pat gaus 12 mėnesių.
„Šiaulių miesto ir rajono savivaldybės dalyvauja naujame šio projekto etape – asmeninio asistento paslaugas teikia fizinę ir kompleksinę negalią turintiems asmenims. Daliai mūsų buvusių klientų, turinčių kompleksinę negalią, pasisekė – jie vėl galės gauti paslaugas“, – kalbėjo L. Milinavičius. Įgiję patirties ir įsitikinę tokios pagalbos reikalingumu, Aukštelkės socialinės globos namai ir patys apsisprendė dviem žmonėms teikti asmeninio asistento paslaugas. Tik šios paslaugos jau bus mokamos. Nustatytas įkainis – 6 eurai už valandą. Pasak L. Milinavičiaus, savivaldybė linkusi kompensuoti pusę kainos, kalbamasi su NVO, klientais – vyksta derybos. Beje, Alytaus miesto savivaldybė asmeninį asistentą savo iniciatyva įtraukė į paslaugų sąrašą ir teikia ją nemokamai.
E. Čaplikienė patikino, kad asmeninio asistento paslauga netrukus turėtų tapti nuolatine, įstatymo reglamentuota paslauga, su jai numatytomis lėšomis. O bandomieji projektai skirti išsiaiškinti, kaip veikia aprašuose išdėstytos nuostatos, ką reikėtų jose keisti, tobulinti.
Antrajam bandomojo projekto etapui parengtas jau šiek tiek kitoks aprašas, ministerija yra gavusi nemažai užklausų, kurias irgi žada analizuoti. Pastabų bandomajam projektui išsakė ir nuo praėjusių metų rugsėjo šias paslaugas Vilniuje pradėjusio teikti Socialinės paramos centro socialinių programų koordinatorė, projekto vadovė Anastasija Pydyk. Per 4 mėnesius sostinėje šias paslaugas gavo 25 asmenys (iki projekto pabaigos – 2022 m. gruodžio 31 d. – šis skaičius turėtų išaugti iki 250 asmenų). Per šį laiką išaiškėjo nemažai dalykų, apie kuriuos, pasak A. Pydyk, reikėtų dar padiskutuoti, tiksliau ir aiškiau apibrėžti, kad viskas vyktų sklandžiai, kai asmeninio asisitento paslauga taps nuolatine.
Visą straipsnį galite rasti https://www.tv3.lt/naujiena/gyvenimas/1027579/asmeninis-asistentas-metu-patirtis-ir-nemazejantys-issukiai
„Aš galiu” inf.