GINTAUTAS GASCEVIČIUS: „UŽSIDARĘS VIEN SAVO PASAULYJE, NEPATIRSI LABAI ĮDOMIŲ DALYKŲ“
2020-aisiais sukaks 40 metų, kaip scenoje būgnus mušti pradėjo šiaulietis Gintautas Gascevičius, daugeliui žinomas kaip grupės „Bix“ narys, daugybės muzikinių projektų iniciatorius ir dalyvis, audioperformansų kūrėjas. Šalia to – Gintauto muzikavimas su įvairių negalių turinčiais žmonėmis.
– Gintautai, tavęs visur pilna, groji su kitais muzikantais, rengi savo paties projektus. Kam tau prireikė dar ir šios veiklos?
– Lankausi Linkuvos socialinės globos namuose, kur gyvena beveik 300 žmonių, turinčių psichinę arba proto negalią, bet pastaruoju metu daugėja susitikimų ir su kitokias negalias turinčiais žmonėmis. Tai darau tikrai ne dėl vadinamojo gerumo ar kitų netikrų, pompastiškų dalykų. Ir ne dėl gailesčio – man atrodo, kad žmonių, turinčių negalią, gailėtis negalima, nes jie yra žmonės. Jeigu prie žmogaus, turinčio psichinę ar fizinę negalią, negirdinčio arba neturinčio kojos, eini su savo perdėtomis užuojautomis, tu jo paprasčiausiai negerbi. Pasakysiu pavyzdį: turiu šunį, kurį labai myliu, bet negi turiu jo gailėtis dėl to, kad jis man negali eilėraščio pasakyti? Mano požiūris į negalią radikaliai pasikeitė tik prieš kokius porą metų. Iki tol susitikęs negalią turintį žmogų jausdavausi nejaukiai, nepatogiai, nežinodavau, kur nukreipti žvilgsnį, bendraudamas rinkdavausi neutralias pokalbių temas, kad neužgaučiau, arba tiesiog sprukdavau, kad visai tokių situacijų išvengčiau. Bet man atrodo, kad tai jau išsigydžiau.
– Kaip įvyko šis pokytis?
– Kai susipažįsti su tais žmonėmis, su jų pasauliu, keičiasi ir požiūris. Prieš kelias dienas turėjau užsiėmimų su kurčiaisiais. Aš su savo būgnais, savo garsais įsiveržiau į jų pasaulį, ir bandėm ką nors kartu nuveikti. Nepatikėsi – jie taip stipriai jaučia vienas kito energinį lauką, kad ritmas sinchronizavosi akimirksniu. Šiaip kai bendrauju su kitokiais žmonėmis, tenka pereiti keliuką, kol įsivažiuojam, kol pagaunam tam tikras bendras struktūras. O su kurčiaisiais viskas įvyko tiesiog per akimirką. Jie kitaip girdi, kitaip mato ir kitaip suvokia.
– Sakai „girdi“ – iš tikrųjų gal kitaip jaučia?
– Nežinau, ar lietuvių kalboje yra žodžių, kurie apibūdintų tuos pojūčius. Gal ir yra, bet mano žodyne tų žodžių nėra, todėl ir nežinau, kaip įvardinti. Sakyčiau, jie girdi, girdi kitaip. Neseniai skaičiau straipsnį apie garso sklaidą, prigimtį, ten buvo rašoma, kad kosmose garsų visiškai nėra. Garsui sklisti reikalingas oras, dujos ar panaši terpė, o kosmose nieko panašaus nėra. Tai šiuo atveju, manau, mes su savo klausa pasijaustume nepatogiai, o jie jaustųsi visiškai saugiai.
– Vis dėlto smalsu – juk dirbi su garsu, tad kaip sekėsi bendrauti su žmonėmis, kurie negirdi?
– Tiesą sakant, su jais susitikau atsitiktinai. Įvyko kažkoks nesusipratimas – man paskambino iš kurčiųjų organizacijos ir paklausė, kodėl jų ieškojau. Iš tikrųjų aš neieškojau, matyt, buvo kažkoks melagingas skambutis. O gal aš iš tikrųjų susukau tą numerį, bet tai jau nebesvarbu. Gestų kalbos nemoku, o kalba yra labai svarbus dalykas. Man atrodo, kad mūsų sociume pagrindinis mus vienijantis dalykas yra kalba. Ir, ko gero, būtent kurtieji yra labiausiai atjungti nuo to pasaulio, kuriame daugumą sudaro girdintieji. Aš netgi manau, kad nematantys žmonės praranda daug mažiau negu kurtieji, nes jis gali bendrauti žodžiais, o iš kurčiųjų ta komunikacija atimta. Vis dėlto kai negalim susišnekėti su kitakalbiais, kai kalba nieko nebereiškia, padeda tik gestai.
– O kaip tu su jais susikalbėjai?
– Jau maždaug metus vedu užsiėmimus psichinę ir proto negalią turintiems žmonėms. Dirbdamas su jais supratau, kad jeigu tie žmonės negali priimti mano žinios, turiu ją perduoti tais kanalais, kurie yra bendri visiems – ir tiems, kurie „žaidžia“ su intelektu, kaip mes dabar, ir tiems, kurie neturi intelekto, bendri ir kurtiesiems, ir šuniukams, galbūt ir vabzdžiams. Yra tam tikros mums visiems bendros erdvės, vertybės. Tai daugiau emocinis bendravimas, kuriam žodžiai nebūtini, jie gali būti naudojami tik kaip priedas. Tuos principus galima taikyti bet kurioje erdvėje, su bet kuriais žmonėmis ar net gyvūnais.
– Tuos principus atradai būtent dirbdamas su negalią turinčiais žmonėmis?
– Žinoma, kitaip jų neatrastum. Juk visą laiką bendraujam gana uždaroje erdvėje, savame rate, su žmonėmis, kurie iš esmės niekuo nesiskiria. Bet jeigu patenki į kitą pasaulį, tarp žmonių, kurie neturi to, ką turi mano rato žmonės, tie patys komunikacijos metodai neveikia. Jeigu gerbi tuos žmones ir nori juos pažinti, tada atrandi būdus, metodus, kaip tą bendravimą padaryti turiningą. Taip surandi erdvę, kurioje esam visiškai lygūs, ir toje erdvėje bendravimas tampa galingas, energiškai stiprus, ten užsisuka stiprios emocijos. Dauguma negali būti šalia žmonių, turinčių psichinę ar proto negalią, jiems tai kelia siaubą, yra tiesiog nepakenčiama. Nežinau, kokios to priežastys, gal pasąmoninės, gal tuose žmonėse pamatai kitokį save patį? Kai vyko pirmieji mano užsiėmimai su jais, kartu būdavo kas nors iš personalo, kad būtų ramiau. Iš tikrųjų pirmaisiais kartais aš pats bijojau, bet bijojau dėl to, kad ieškojau bendravimo taškų, ir juos palaipsniui radau. Man tas bendravimas atrodo be galo prasmingas, mes grodami džiūgaujam ir pasiekiam tikrai pozityvias būsenas.-
– Kiek tave pažįstu, tai tu tikriausiai su jais tiesiog siauti, dūksti.
– Ir siaučiam, ir keliam triukšmą, bet mes ir grojam. Dažniausiai mušame ritmą, o bandymai groti kūrinius, turinčius pauzes, tam tikrą konstrukciją, iš karto žlunga, nes su tais bičiuliais susikalbėti intelektualia kalba nėra galimybės, bet, kaip sakiau, yra erdvės, kuriose mes lygūs, kur nesu iš kito pasaulio atėjęs aiškintojas, ką ir kaip daryti, tose erdvėse mes ir bendraujam. Sakiau, kad muzikinių konstrukcijų su jais nepadarysi, bet mes sugrojam, sunku nupasakoti kaip, nes veikia visai kitokie principai, kitoks mąstymas, bet tai irgi yra mąstymas.
– Ar esi bendravęs su aklaisiais?
– Esu bendravęs ir galiu pasakyti, kad jų pasaulis irgi visai kitoks, jie garsus girdi labai jautriai, jaučia bet kokius niuansus. Vienaip muziką pajaučia tas, kuris turi išlavintą muzikos suvokimą, bet yra kitas – širdies būdas. Jie dažnai klausosi širdimi, ir jiems emocijų nesuchaltūrinsi.
– Kaip manai, ar žodis „neįgalusis“ yra korektiškas?
– Juk akivaizdu, kad negalią turintis žmogus turi galių, tik kitokių. Taip, ir man tas žodis skamba neigiamai. Įdomu, kad tie žmonės patys sako, kad jie yra neįgalūs. Gal taip yra dėl to, kad mes, negalios neturintys, iš savo didybės manijos pozicijos vadinam juos neįgaliaisiais, nes mūsų rankose valdžia? Jeigu valdžia būtų jų, gal apsikeistume vietomis. Ar ir kitais metais tęsi panašius užsiėmimus? Jie vyksta gana sistemingai, tad jie tęsis. Noriu pasakyti, kad ne tik mano bičiuliai iš manęs mokosi, aš taip pat mokausi iš jų. Tos kitokios erdvės pažinimas man jau būtinas, nes gaunu jos pažinimo įrankius, gaunu kitokio pasaulio stumtelėjimus. Jeigu užsidarysi savo pasaulyje su vienodais pojūčiais, vienodomis galiomis, virsi savo sultinyje. Kol nepajusi kito pasaulio dvelksmo, tol nepatirsi labai įdomių dalykų.
„TV3.lt” inf.