SEPTYNIŲ VAIKŲ MAMA IR KETURIŲ GLOBĖJA
Plungės rajone Alsėdžių seniūnijoje gyvenanti Angelina, kartu su vyru užauginusi septynis savo vaikus, ryžosi drąsiam žingsniui – priglausti keturis be tėvų globos likusius vaikus. Visi pas juos apsigyvenę globotiniai – vienos šeimos vaikai: du broliukai ir dvi sesutės.
Pienininkyste besiverčianti ūkininkų pora, savo gyvenimą įprasminusi mėgiama veikla ir gausiu būriu vaikų, prieš trejus metus žengė naujų didelių išbandymų keliu. Angelina prisipažįsta – buvo labai sunku, bet gelbėjo kantrybė, meilė ir tikėjimas į Dievą.
– Kaip jums gimė mintis tapti be tėvų globos likusių vaikų globėja?
– Kai mūsų septyni vaikai užaugo, ėmė gyventi atskirai, sukūrė šeimas, likome vieni tarp keturių sienų. Buvo nuobodu, namuose trūko gyvybės, vaikų klegesio. Tada ėmėme galvoti, kaip galėtume keisti situaciją.
Du mano sūnūs savanoriaudavo Plungėje esančiame dienos centre, kuriame teikiama pagalba vaikams iš asocialių šeimų. Jie matė, kaip gyvena tie vaikai. Jaunėlis man sako: „Mama, jiems trūksta šeimos, meilės, šilumos, socialinių įgūdžių. Gal tu paimk iš vienos šeimos du vaikus. Ir tau bus prasminga veikla, ir jiems bus labai gerai“.
Paskui aš netikėtai rajoniniame laikraštyje radau skelbimą, kad yra rengiami globėjų ir įtėvių mokymai pagal GIMK programą. Mes su vyru jau buvome kalbėję apie galimybę priglausti vaikus, ir kaip tik pasitaikė tas skelbimas.
Abu su vyru užsiregistravome ir baigėme tuos kursus per pusę metų. Mes tikėjomės ir prašyme buvome parašę, kad paimtume du vaikus iš vienos šeimos, kad vienam nebūtų nuobodu. Atvažiavo pas mus viena komisija iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos, kita. Sako: „Jūs čia daug vietos turite, vienkiemyje gyvenate, geros sąlygos…“ Ir pasiūlė mums paimti keturis vaikus iš vienos šeimos.
– Kaip jūs reagavote?
– Iš pradžių šiek tiek išsigandau, galvojau, gal per daug. Bet vyras pajuokavo: „Na ir ką, du tau, du man bus… “ Mes tada dar nežinojome, kad bus du berniukai ir dvi mergaitės. Sutikome.
– Kokia buvo vaikų gyvenimo pas jus pradžia?
– Kai pasiėmėme šiuos vaikus, mažiausiajam buvo penkeri metukai. Visi jie yra beveik pametinukai. Balandžio mėnesį vaikus pirmą kartą parsivežėme savaitgaliui. Jaudinomės, ar jiems patiks. Man tai buvo svarbiausia. Ir jiems labai patiko. Tada savaitgaliams juos vis parsiveždavome, o kai prasidėjo vasaros atostogos, jie pas mus apsigyveno visam laikui. Dabar mes esame nuolatiniai tų vaikų globėjai.
Pradžia tikrai buvo nelengva. Vaikai buvo sunkiai suvaldomi. Kai pas mus į svečius kartą atvažiavo vyriausias sūnus, išsigandęs pasakė: „Mama, jūs apsirikote. Ar nematote, kad šitie vaikai tarsi laukiniai?“ Jie visur laipiojo, viską spardė, katę nuspyrė… Žodžiu, buvo tikrai sudėtinga. Iš pradžių pati galvojau, kad neatlaikysiu, bet vyras pradėjo raminti, kad su Dievo pagalba mes susitvarkysime.
Maždaug metus laiko buvo tikrai sudėtinga. Aš nuolat laksčiau vaikams iš paskos ir juos raminau. Numečiau net 15 kilogramų svorio. Mes vis mokėmės ir mokėmės įvairių socialinių įgūdžių. Kad turėtų pareigų, išmokėme juos triušiukus pašerti, šuniukui ėsti nunešti. Vaikai pradėjo tuos gyvūnėlius mylėti, jais rūpintis. Reikalai vystėsi į gerą ir dabar aš labai džiaugiuosi, kad turiu šiuos vaikus. Jie man – Dievo dovana. Ir jie patys labai džiaugiasi, kad pas mus gyvena. Sako: „Kaip gerai, kad aš čia.“
– O kas atsitiko jūsų globojamų vaikų tėvams?
– Žinau, kad mamai trūko motinystės įgūdžių. Visus vaikus ji paliko pas giminaitę. Ta giminaitė turėjo dar savų vaikų, nebeįstengė visų išlaikyti. Ji netoli Plungės vaikų globos namų gyveno, tai ir atvedė vaikus į tuos globos namus. O mama ir nebesirūpino tų vaikų atsiimti.
Plungės rajone Alsėdžių seniūnijoje gyvenanti Angelina, kartu su vyru užauginusi septynis savo vaikus, ryžosi drąsiam žingsniui – priglausti keturis be tėvų globos likusius vaikus. Visi pas juos apsigyvenę globotiniai – vienos šeimos vaikai: du broliukai ir dvi sesutės.
Pienininkyste besiverčianti ūkininkų pora, savo gyvenimą įprasminusi mėgiama veikla ir gausiu būriu vaikų, prieš trejus metus žengė naujų didelių išbandymų keliu. Angelina prisipažįsta – buvo labai sunku, bet gelbėjo kantrybė, meilė ir tikėjimas į Dievą.
– Kaip jums gimė mintis tapti be tėvų globos likusių vaikų globėja?
– Kai mūsų septyni vaikai užaugo, ėmė gyventi atskirai, sukūrė šeimas, likome vieni tarp keturių sienų. Buvo nuobodu, namuose trūko gyvybės, vaikų klegesio. Tada ėmėme galvoti, kaip galėtume keisti situaciją.
Du mano sūnūs savanoriaudavo Plungėje esančiame dienos centre, kuriame teikiama pagalba vaikams iš asocialių šeimų. Jie matė, kaip gyvena tie vaikai. Jaunėlis man sako: „Mama, jiems trūksta šeimos, meilės, šilumos, socialinių įgūdžių. Gal tu paimk iš vienos šeimos du vaikus. Ir tau bus prasminga veikla, ir jiems bus labai gerai“.
Paskui aš netikėtai rajoniniame laikraštyje radau skelbimą, kad yra rengiami globėjų ir įtėvių mokymai pagal GIMK programą. Mes su vyru jau buvome kalbėję apie galimybę priglausti vaikus, ir kaip tik pasitaikė tas skelbimas.
Abu su vyru užsiregistravome ir baigėme tuos kursus per pusę metų. Mes tikėjomės ir prašyme buvome parašę, kad paimtume du vaikus iš vienos šeimos, kad vienam nebūtų nuobodu. Atvažiavo pas mus viena komisija iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos, kita. Sako: „Jūs čia daug vietos turite, vienkiemyje gyvenate, geros sąlygos…“ Ir pasiūlė mums paimti keturis vaikus iš vienos šeimos.
– Kaip jūs reagavote?
– Iš pradžių šiek tiek išsigandau, galvojau, gal per daug. Bet vyras pajuokavo: „Na ir ką, du tau, du man bus… “ Mes tada dar nežinojome, kad bus du berniukai ir dvi mergaitės. Sutikome.
– Kokia buvo vaikų gyvenimo pas jus pradžia?
– Kai pasiėmėme šiuos vaikus, mažiausiajam buvo penkeri metukai. Visi jie yra beveik pametinukai. Balandžio mėnesį vaikus pirmą kartą parsivežėme savaitgaliui. Jaudinomės, ar jiems patiks. Man tai buvo svarbiausia. Ir jiems labai patiko. Tada savaitgaliams juos vis parsiveždavome, o kai prasidėjo vasaros atostogos, jie pas mus apsigyveno visam laikui. Dabar mes esame nuolatiniai tų vaikų globėjai.
Pradžia tikrai buvo nelengva. Vaikai buvo sunkiai suvaldomi. Kai pas mus į svečius kartą atvažiavo vyriausias sūnus, išsigandęs pasakė: „Mama, jūs apsirikote. Ar nematote, kad šitie vaikai tarsi laukiniai?“ Jie visur laipiojo, viską spardė, katę nuspyrė… Žodžiu, buvo tikrai sudėtinga. Iš pradžių pati galvojau, kad neatlaikysiu, bet vyras pradėjo raminti, kad su Dievo pagalba mes susitvarkysime.
Maždaug metus laiko buvo tikrai sudėtinga. Aš nuolat laksčiau vaikams iš paskos ir juos raminau. Numečiau net 15 kilogramų svorio. Mes vis mokėmės ir mokėmės įvairių socialinių įgūdžių. Kad turėtų pareigų, išmokėme juos triušiukus pašerti, šuniukui ėsti nunešti. Vaikai pradėjo tuos gyvūnėlius mylėti, jais rūpintis. Reikalai vystėsi į gerą ir dabar aš labai džiaugiuosi, kad turiu šiuos vaikus. Jie man – Dievo dovana. Ir jie patys labai džiaugiasi, kad pas mus gyvena. Sako: „Kaip gerai, kad aš čia.“
– O kas atsitiko jūsų globojamų vaikų tėvams?
– Žinau, kad mamai trūko motinystės įgūdžių. Visus vaikus ji paliko pas giminaitę. Ta giminaitė turėjo dar savų vaikų, nebeįstengė visų išlaikyti. Ji netoli Plungės vaikų globos namų gyveno, tai ir atvedė vaikus į tuos globos namus. O mama ir nebesirūpino tų vaikų atsiimti.
– Kaip jūsų globojamus vaikus priima mokyklos bendruomenė?
– Vyriausiajai mergaitei dabar yra 12 metų, ji lanko gimnaziją Alsėdžiuose, o trys mažesnieji – pradinę mokyklą mūsų kaime. Sakyčiau, kad mokykloje viskas labai gerai. Jei ne mokytajai ir mūsų parapijos kunigas, manau, kad būtų daug sunkiau. Jaučiame didelį jų palaikymą. Mums padeda, giria, motyvuoja, daug bendraujame. Mokytojai ir kunigas vaikams aiškina, kas yra blogai, kas gerai, kaip teisingai elgtis.
Su vaikais sekmadieniais pradėjome lankyti bažnytėlę. Vaikai labai stipriai pasikeitė. Iš pradžių jie labai nenorėjo mokytis, daryti namų darbų.
Kuprinės skraidė į sienas. Buvo labai sudėtinga, bet dabar jie jau patys supranta, kad mokslai yra reikalingi ne mokytojai, o jiems patiems. Vaikai darosi vis savarankiškesni ir savarankiškesni.
– Kaip jūs įvardintumėte, kas konkrečiai padėjo jūsų globojamiems vaikučiams adaptuotis, pasikeisti į gera?
– Mūsų kantrybė, meilė, tikėjimas į Dievą. Ir teigiamas mūsų vaikų pavyzdys jiems labai padėjo. Mūsų vaikai jau užaugę, turi savo šeimas, gyvena įvairiose Lietuvos vietose, baigė mokslus, turi darbus. Jie pas mus atvažiuoja, bendrauja su globojamais vaikais, pasiima juos atostogoms pas save, rodo jiems Lietuvą. Tai į Vilnių juos išsiunčiame, tai į Klaipėdą, kad pamatytų ir miesto gyvenimo. Vaikams labai reikia visokių gyvenimo pavyzdžių, kad padarytų išvadas, kad pasimokytų.
Norėdami paaiškinti, motyvuoti savo globotinius mes jų klausiame – ar jūs norėtumėte gyventi kaip Martynas, kaip Robertas, Antanukas (vardijame savo sūnų vardus), ar norėtumėte gyventi kaip tie žmonės, kurie maisto ieško šiukšlyne? Jie yra matę ir tokių. Ne, sako jie, nenorėtume gyventi kaip tie, kurie ieško maisto šiukšlyne. Ir stengiasi mokytis, ruošia pamokas.
Auginti globojamus vaikus mums labai padeda mūsų biologiniai vaikai. Viena dukra gyvena netoliese, ji pedagogė. Tai ji padeda jiems kibti prie mokslų, aiškina, moko, tikrina namų darbus.
– Ką jūs patartumėte žmonėms, kurie galvoja tapti globėjais, bet nesiryžta?
– Vaikams labai reikia meilės ir šeimos. Kliūtys yra įveikiamos. Svarbu žinoti, kaip elgtis. Pirmiausia vaikai turi būti mylimi, išklausomi, antra, jie turi turėti atsakomybių ir pareigų. Vaikai neturi vadovauti suaugusiesiems. Jie turi jausti suaugusiųjų globą ir meilę. Prie pareigų ir atsakomybių vaikus reikia pratinti palaipsniui: mokyti nusinešti savo indus, juos išsiplauti, pasirūpinti gyvūnėliu.
Vaikus reikia mokyti kantriai, vis priminti pareigas, nes jas greit pamiršta. Svarbu kartu praleisti kuo daugiau laiko, tada jie daug dalykų išmoks savaime iš mūsų gyvenimo. Svarbu užmegzti ryšį su vaiku ir jo neprarasti, stengtis kuo daugiau kalbėtis, bendrauti. Tada bus didesnė tikimybė sužinoti, kokių problemų jie turi, ir jas laiku spręsti.
– Ar jūs esate laiminga taip gyvendama?
– Labai. Nes turiu prasmingos veiklos. Nors jau esu ne tik mama, bet ir močiutė, man šiemet sukaks 60 metų, bet pažįstami sako, kad pradėjusi globoti tuos vaikučius aš net išoriškai pasikeičiau, pajaunėjau (juokiasi – aut.). Esu labai laiminga.
– Vyriausiajai mergaitei dabar yra 12 metų, ji lanko gimnaziją Alsėdžiuose, o trys mažesnieji – pradinę mokyklą mūsų kaime. Sakyčiau, kad mokykloje viskas labai gerai. Jei ne mokytajai ir mūsų parapijos kunigas, manau, kad būtų daug sunkiau. Jaučiame didelį jų palaikymą. Mums padeda, giria, motyvuoja, daug bendraujame. Mokytojai ir kunigas vaikams aiškina, kas yra blogai, kas gerai, kaip teisingai elgtis.
Su vaikais sekmadieniais pradėjome lankyti bažnytėlę. Vaikai labai stipriai pasikeitė. Iš pradžių jie labai nenorėjo mokytis, daryti namų darbų.
Kuprinės skraidė į sienas. Buvo labai sudėtinga, bet dabar jie jau patys supranta, kad mokslai yra reikalingi ne mokytojai, o jiems patiems. Vaikai darosi vis savarankiškesni ir savarankiškesni.