KAIP PERTVARKOMI NEĮGALIŲJŲ GLOBOS NAMAI?
Iš viso Lietuvoje turime apie 6,6 tūkst. žmonių, kurie gyvena didelėse globos įstaigose, bet dalis jų galėtų būti kur kas savarankiškesni, jeigu mes suteiktume tokią galimybę. 2017-2018 m. ekspertai atliko socialinės globos namų gyventojų poreikių tyrimą, po kurio paaiškėjo, kad didžioji dauguma neįgaliųjų galėtų gyventi mažesniuose grupinio gyvenimo namuose su nuolatine priežiūra, dar dalis žmonių yra iš esmės savarankiški ir puikiai jaustųsi apsaugotame būste, kur priežiūra suteikiama ne visą parą, ar savarankiško gyvenimo namuose ir tik daliai sunkiausią negalią turinčių žmonių reikia specializuotos slaugos ir globos.
Taigi pertvarka šiame kontekste reiškia, kad kiekvienos savivaldybės bendruomenėje intensyviai plėtojamos naujos paslaugos, dideli globos namai, kuriuose gyvena neįgalieji, pertvarkomi į mažesnius, stengiamasi žmonėms su negalia teikti tokias paslaugas, kokių jiems individualiai reikia, o savarankiškiems žmonėms užtikrinama galimybė ugdyti įgūdžius, rūpintis savimi bei dirbti.
Šiuo metu Lietuvoje pertvarkomos 7 didelės globos įstaigos neįgaliesiems, kuriose gyventojų skaičius svyruoja nuo 100 iki 300. Gyvenimas didelėje globos įstaigoje, vyksta griežtai pagal grafiką, tokia įstaiga paprastai turi didžiulę valgyklą, į kurią atėjus maitinimosi metui renkasi minios gyventojų. Jos turi ištisus korpusus, kur įkurdintos sporto ar renginių salės, gydyklos, bibliotekos, administracijos patalpos, šalia globos namų dažnai būna įkurtos šarvojimo salės. Įstaigų darbuotojų dėka dalis gyventojų įvairių švenčių proga keliauja, susitinka su kitų įstaigų gyventojais, tačiau bendravimas dažniausiai vysta tokių pačių įstaigų rate. Didžioji dalis globos namų gyventojų neturi kitokios nei institucinio gyvenimo patirties, nes gyvena juose nuo vaikystės, tiesiog pakeisdami vieną įstaigą – kita.
Be to, neretas atvejis, kad globos namai būna įsikūrę buvusiuose vienuolynuose, dvaruose, toliau nuo miestų ir miestelių, toliau nuo mūsų visų. Tai tikrai panašu į ligoninę sanatoriją ar internatą, tik ne į jaukius namus. O pertvarka siekiame, jog neįgalieji turėtų savo namus ir gyventų tarp mūsų – tuose pačiuose miestuose, miesteliuose ir kaimuose.
GRUPINIO GYVENIMO NAMAI. Vienas iš būdų užtikrinti žmonėms jaukesnius namus ir ugdyti savarankiškumą yra steigti grupinio gyvenimo namus, kuriuose visą parą padedant darbuotojams gyvena iki 10 neįgalių žmonių. Tokiuose namuose žmonės gyvena mums visiems įprastą gyvenimą, gamina maistą, tvarkosi buitį, lanko dienos užimtumo veiklas, socialinėse dirbtuvėse stengiasi įgyti arba atkurti darbinius įgūdžius, kai kurie dirba savarankiškai. Neįgalieji taip pat turi galimybę savarankiškai apsipirkti, o visos paslaugos jiems teikiamos ne kažkur atskirtame dvare, o tame pačiame mieste, miestelyje ar kaimelyje, kur kreipiasi ir kiti žmonės, neturintys negalios.
Grupinio gyvenimo namai kuriami arba nuperkant gyvenamąjį namą, arba jį pastatant mieste, miestelyje arba kaime. Anksčiau namai dažniau būdavo perkami, tačiau neįgaliųjų organizacijos atkreipė dėmesį, kad proto ar psichikos bei judėjimo negalią turinčiam žmogui tokie pastatai nebūna pritaikyti – nėra keltuvų ar liftų, aukšti slenksčiai. Dėl šios priežasties kai kuriuos namus statome, kad būtų visiškai pritaikyti neįgaliesiems. Vienas iš pavyzdžių – jau plačiai nuskambėjęs namas Žiežmariuose, kuriame turėtų įsikurti 8 žmonės ir kuris tikrai turėtų būti patogus ir modernus.
Grupinio gyvenimo namų kūrimo vizija įvairi, kaip įvairūs ir žmonių poreikiai. Vieni žmonės yra linkę aktyviai bendrauti, būna prisirišę prie draugų, kuriuos susirado globos įstaigoje, todėl jiems labiau patinka gyventi šeimyninio tipo grupinio gyvenimo namuose. Kiti labiau mėgsta privatumą, todėl jiems labiau tinka asmeninę erdvę užtikrinantys kambariai, su perspektyva pasiruošti ateityje persikelti į apsaugotą būstą.
APGYVENDINIMAS APSAUGOSTAME BŪSTE. Apsaugotas būstas skirtas iš dalies savarankiškiems neįgaliesiems, kuriems reikalinga minimali ar prevencinė pagalba. Tokiame būste gali gyventi iki 4 dalinai savarankiškų žmonių, kuriems socialinio darbuotojo pagalbos reikia tik tam tikrose srityse, kur jiems trūksta įgūdžių. Pavyzdžiui paūmėjus asmens ligai ar padedant asmeniui susiplanuoti ir tinkamai vykdyti mėnesio biudžetą. Šie žmonės yra pajėgūs dirbti, dalyvauti kitokio pobūdžio užimtume ir jiems tikrai nereikia gyventi institucijoje.
APGYVENDINIMAS SAVARANKIŠKO GYVENIMO NAMUOSE. Savarankiško gyvenimo namuose dažniausiai įsikuria vieniši senyvo amžiaus žmonės arba žmonės su negalia, kurie gali gyventi ganėtinai savarankiškai, tačiau neturi savo būsto, bet jiems reikia tam tikrų paslaugų, kurios teikiamos iki 8 val. per dieną. Už gyvenimą savarankiško gyvenimo namuose paprastai yra mokama, išskyrus atvejus, jeigu žmogus yra nepasiturintis.