A. Pabedinskienė. Institucinės globos pertvarka – tai ne darbas su pastatais
Turbūt nė viename viduramžių riterių turnyre nebuvo sulaužyta tiek iečių kiek jų, perkeltine prasme, prilaužyta dėl institucinės globos pertvarkos Lietuvoje.
Daugybė skirtingų nuomonių iš vienos pusės ir griežtos struktūrinių lėšų skirstymo taisyklės iš kitos – ar įmanoma artinant socialinę globą prie bendruomenės, viską padaryti taip, kad niekam nekiltų klausimų ir prieštaravimų? Jei tikitės, kad sakysiu „Taip, lengvai!“, turiu nuvilti. Suinteresuotų pusių tiek daug, kad kartais jų tikslai ir įsivaizdavimai kardinaliai skiriasi, ir net suradus kompromisą, lieka nepasitenkinimas, kad viskas „ne taip, kaip įsivaizdavome“. Reikia susitaikyti su tuo, kad pasikeitimai nebus lengvi ir paprasti visiems. Tas, kas mano, jog užtenka iškilmingai uždaryti globos namų duris ir vaikai, žmonės su negalia staiga atsidurs kokybiškoje bendruomenės globoje, savo ar naujose šeimose, yra tiesiog naivus.
Nė viena pertvarka, kuri liečia daug žmonių, ypač iš labai jautrių visuomenės grupių, neturi būti vykdoma spontaniškai. Kodėl? Todėl, kad tai labai brangiai kainuos. Ne finansiškai. Tai kainuos žmonių pasitikėjimą savo valstybe, kuri atėmusį vieną, nors ir pasenusio modelio prieglobstį, neparuošia kito.