Kodėl reikia pertvarkos?
Europos šalyse didelis skaičius žmonių gyvena nuolatinės globos įstaigose: vaikai, žmonės su negalia ir vyresnio amžiaus žmonės.
Institucionalizacija ir grėsmingo jos masto žala suaugusiesiems ir vaikams ne kartą akcentuota UNICEF ir Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro Europos regioninio padalinio bei Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komiteto. Apžvalgose įtikinamai parodoma, kad Vidurio ir Rytų Europos bei Nepriklausomų valstybių sandraugos šalyse pokyčiai institucinės globos srityje per pastaruosius dvidešimt metų buvo itin vangūs.
Net du tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija ir Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija pabrėžia būtinybę investuoti į paramos šeimai ir bendruomenines paslaugas. O institucinė globa yra įvardijama tik kaip kraštutinė priemonė.
Valstybės privalo apsaugoti žmones nuo apgyvendinimo rūpybos įstaigose. Kalbama apie visavertį vaiko, netekusio tėvų globos, žmogaus su negalia gyvenimą, kuris garantuotų jo orumą, ugdytų pasitikėjimą savimi ir leistų aktyviai dalyvauti visuomenės veikloje. Būtent šiuo tikslu turėtų vadovautis valstybės dalyvės, siekiančios neįgalių vaikų teisių įgyvendinimo.
Jungtinių Tautų alternatyvios globos vaikams gairės, patvirtintos Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 64-oje sesijoje, laikytinos svarbiu žingsniu skatinant valstybes dalyves kritiškai įvertinti savo vaikų apsaugos sistemas, kurios daugelyje šalių vis dar remiasi ydinga nuolatinių globos įstaigų sistema.
Institucinės globos tradicija atsirado ir sustiprėjo Europoje kaip būdas apsaugoti silpnesnius visuomenės narius bei užtikrinti jų išgyvenimą sudėtingais visuomenės raidos etapais, kaip būtina priemonė užtikrinti jų išlikimą.
20-ojo amžiaus pabaigoje visuomenė suprato, kad emocinė ir socialinė aplinka yra reikšmingas žmogaus psichinės sveikatos, raidos ir asmenybės vystymosi komponentas. Tuo tarpu gyvendamas institucijoje žmogus ar vaikas, užuot artimai bendravęs su tėvais, šeimos nariais ar globėjais, jaučia individualizuoto emocinio prieraišumo stoką. Akivaizdu, jog institucinė globa, ypač jeigu ji prasideda nuo kūdikystės, sėkmingos integracijos į visuomenę galimybę sumažina iki minimumo.
Per pastaruosius porą dešimtmečių visuomenę vis pasiekia pranešimai tiek Lietuvoje, tiek Europos Sąjungos šalyse apie dideles globos institucijas, kuriose vaikai arba žmonės su negalia gyvena blogomis sąlygomis, o darbuotojai nevengia žiauraus ir asmenybę žeminančio elgesio, kartais peraugančio į kankinimą. Be abejo, tai gali pasitaikyti ir šeimoje, šalia mūsų. Įvairios tarptautinės ataskaitos praneša, kad globa institucijoje skatina vienų piktnaudžiavimą savo privilegijuota padėtimi kitų atžvilgiu ir sukuria sisteminio, nuasmeninto smurto tikimybę bei galimybę tiek iš darbuotojų, tiek iš vyresnių globos institucijos gyventojų pusės. (Šeimos reikalai. Studija apie institucinę vaikų globą Centrinėje ir Rytų Europoje bei buvusioje Tarybų Sąjungoje, 2005, EveryChild)
Globos įstaigos dažnai būna uždaros, įsteigtos atskirai nuo bendruomenių, jose gyvenantys ar gyvenę vaikai bei žmonės su negalia neturi galimybės suformuoti įprastų socialinių tinklų, kurie labai praverstų vėlesniuose jų gyvenimo etapuose. Prie viso to dar galima pridurti ir stigmą, siejamą su faktu, kad vaikystė ar dalis gyvenimo buvo praleista globos įstaigoje. Visos šios problemos smarkiai susiaurina šių vaikų ar žmonių su negalia gyvenimo galimybes, ypač jei žmogus globos įstaigoje praleido savo ankstyvąją vaikystę. Išėję iš įstaigos tokie žmonėsi yra labiau pažeidžiami, dažniau išnaudojami ir engiami, kadangi prasčiau žino savo teises ir yra pratę vykdyti bet kokius nurodymus neklausinėdami.