Skip to content Skip to main navigation Skip to footer

Aplinka visiems: tai – nebe šūkis, prie pokyčių prisideda kiekvienas

Aplinka, kuri ne skiria, bet jungia skirtingus poreikius turinčius žmones, o dėmesys bei pagarba žmogui keičiasi ne tik įstatymuose ar normatyvuose, bet ir realiame gyvenime – tokio ambicingo tikslo ėmėsi Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Iliustracijos lengvai suprantama kalba, kurias kūrė garsūs Lietuvos menininkai, paskaitos apie universalųjį dizainą ir informacijos prieinamumą, neabejojama, taps rimtesnių pokyčių pradžia. O šie jau vyksta: ir valdžios koridoriuose, ir kasdieniame gyvenime, versle ar visuomenėje, kuri tampa vis aktyvesnė.

Aplinka – pritaikyta visų patogumui

Aplinką pritaikant specialiųjų poreikių turintiems žmonėms, priešingai nei Skandinavijos ar kai kuriose kitose Vakarų Europos šalyse, daroma per mažai – tokių priekaištų vis dar sulaukia Lietuva. Vilniaus dailės akademijos (VDA) Architektūros katedros vedėjas prof. Marius Šaliamoras, kurio paskaitos apie universalųjį dizainą MO muziejuje ir nuotoliu klausėsi keli šimtai skirtingų profesijų ir patirčių žmonės, prisiminė, jog jis pats universaliuoju dizainu susidomėjo būtent po pokalbio su neįgaliųjų organizacijų atstovais, pasiūliusiais studentus, būsimuosius architektus, supažindinti su aplinkos pritaikymu skirtingų visuomenės grupių poreikiams.

M. Šaliamoras jau tuomet laikėsi principo, jog aplinka neturėtų būti pritaikyta tik neįgaliesiems: nesvarbu, ar žmonės su negalia, vaikai, mamos su vežimėliais ar dviratininkai – ji turi būti patogi visiems. Kitaip įranga, pritaikyta tik neįgaliesiems, nenaudojama, rūdija, o sveiki žmonės ja pasinaudoti negali. Be to, tokia įranga, užuot jungusi, žmones diferencijuoja. Jei aplinka pritaikyta silpniausiems visuomenės nariams, ji tiks visiems – toks vienas universaliojo dizaino principų, tuo neabejoja ir M. Šaliamoras.

Mokslininko ir vieno universaliojo dizaino praktikų žodžiais, dalis architektų, kurių pareiga projektuoti pastatus ir aplinką, kuri būtų patogi kiekvienam žmogui, neišskiriant jo galimybių, renkasi remtis įstatymo raide – daryti tik tai, kas numatyta teisės aktuose. Kiti, kurdami humaniškesnę aplinką, apsisprendžia daryti daugiau nei iš jų tikimasi.

„Manau, kad architektas turėtų būti žmogus, kuris daro gerokai daugiau nei reikalauja normatyvai. Šie taip pat pasikeitė, pavyzdžiui, galiojantis Architektūros įstatymas. Architektai apie universalųjį dizainą žino daug daugiau nei anksčiau. Įstatymuose numatyta minimumas, kurį pastatas ar aplinka turi atitikti. Bet visuomet galima padaryti daugiau ir geriau. Kad padarytum geriau reikia labiau vertinti žmogų ir pakeisti mąstymą. Jeigu aplinką pritaikome tik labai siaurai visuomenės grupei, dalis žmonių natūraliai piktinasi lėšų eikvojimu, nepatogumu. Universalusis dizainas nesupriešina žmonių, o padaro aplinką prieinamą visiems.

Žmonės, turintys funkcinių sutrikimų, nesijaučia nepatogiai, nes naudojasi ta pačia įranga kaip mama, stumianti vežimėlį“, – įsitikinęs VDA profesorius. Pašnekovo žodžiais, būtina kalbėti ne apie universaliojo dizaino struktūrą, o apie jo esmę. Pagrindinė problema – ne įstatymai, pinigai, o kiekvieno mąstymas. Daugeliui atrodo, kad mąstyti turi kažkas kitas: savivaldybės, Vyriausybė. Tas kitų ieškojimas kainuoja daug laiko, o iš tiesų esame mes ir turime keisti mąstymą – lygios galimybės ir aplinkos prieinamumas turi tapti prioritetu.

Nekokybiška aplinka atstumia

Kokybiškas arba nekokybiškas architekto darbas gali paveikti daugybės žmonių gyvenimą. Aplinkos pritaikymą neįgaliesiems, anot mokslininko, daugelis įsivaizduoja pakankamai siaurai, pavyzdžiui, kaip įėjimo į pastatą pritaikymą žmogui neįgaliojo vežimėlyje.

Aplinka, suprojektuota ir įrengta remiantis universaliojo dizaino principais, pritaikyta įvairiems žmonėms: mamoms, stumiančioms vaikų vežimėlius, vaikams, turistams, užsienio svečiams, keliautojams, senyvo amžiaus žmonėms, dviratininkams ir kitą sportinę įrangą naudojantiems, traumą patyrusiems, neįgaliesiems vežimėliuose, akliesiems ir silpnaregiams, kurtiesiems, žmonėms, turintiems alergijų, moterims su aukštakulniais, besilaukiančioms moterims ar žmonėms nešantiems pirkinius ir nešulius. Skaičiuojama, jog tinkamai taikant universaliojo dizaino principus paslaugų vartotojų ratas išauga 40 proc., turizmas – 20 proc.

Tą greitai perprato verslininkai: prie įėjimų į prekybos centrus neliko slenksčių, durys atsidaro automatiškai, įrengti patogūs liftai, ir tai ne vieninteliai sprendimai, nesunkiai pritaikomi kuriant visiems prieinamą aplinką. Galimybė reguliuoti telefono ar kompiuterio apšvietimą, šrifto dydį, automobilio sėdynes – tai jau tapę kasdieniai, įprasti sprendimai. „Jeigu gerbi žmogų, sudarai sąlygas, kad būtų patogu, padidini vartotojų ratą“, – neabejoja pašnekovas. Universaliojo dizaino principais paremtas planavimas ir projektavimas populiarus Skandinavijos šalyse, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Japonijoje.

Paskaitos – tik pradžia

Neįgaliųjų reikalų departamento prie SADM direktorė Eglė Čaplikienė teigė pastebinti, jog universaliuoju dizainu susidomi vis daugiau žmonių. Ir nors dauguma jį sieja tik su projektavimu ir statybomis, pašnekovė pabrėžia, jog universalusis dizainas – kur kas daugiau nei tik dar vienas kriterijus Statybos ir Architektūros įstatymuose, tai pagarba žmogui.

E. Čaplikienė pasidžiaugė, jog į aplinkos ir informacijos prieinamumui skirtas paskaitas registravosi žmonių iš įvairių sričių: socialiniai darbuotojai, architektai, susisiekimo paslaugas teikiančių įmonių atstovai, savivaldybių darbuotojai.

Rugsėjį vykusios paskaitų ciklo „Prieinamumas atveria galimybes“ paskaitos – tik pirmieji žingsniai. Mat ambicija – ir šviesti visuomenę, ir, tariantis su jais, tobulinti teisės aktus. Taip pat – kalbėti ne tik apie aplinkos, informacijos prieinamumą, bet ir produktų bei paslaugų – šie, neabejojama, taip pat neturėtų išskirti vienos ar kelių visuomenės grupių.

Keičiasi valstybės ir visuomenės požiūris

Kol visuomenė daugiau sužino apie aplinkos ir informacijos prieinamumą, valdžios kabinetuose svarstomi žmonėms su negalia itin svarbūs pokyčiai – neįgalumo nustatymo reforma. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė pabrėžė, jog daug svarbiau nei, remiantis medicininiais kriterijais nustatyti žmogaus neįgalumą, įvertinti kiekvieno galimybes bei tai, kaip pritaikyti aplinką, kad kiekvienas žmogus būtų visavertis visuomenės narys.

„Vien tik remiantis medicininiais kriterijais konstatuoti, kad žmogus neįgalus, neužtenka, mes, kaip valstybė, turime kurti aukštesnius standartus – kiekvieną žmogų įvertinti pagal tai, kiek aplinka gali prisitaikyti prie konkrečios jo fizinės, intelekto ar psichosocialinės negalios, kurti aplinką, prieinamą žmonėms ir sudarant lygias galimybes ja naudotis. Labai svarbu nuolat priminti apie tai, kad neužtenka įrengti nuovažos, lifto ir konstatuoti, jog visos problemos išspręstos. Tikiu pokyčiais, paskaitų, diskusijų nauda ir svarba, taip pat, kad žengsime didelį žingsnį į priekį“, – kalbėjo M. Navickienė.

Savarankiškumas įgalina veikti

Aplinka, pritaikyta akliesiems, patekimas į pastatą žmonėms su negalia, senyvo amžiaus žmonėms, užrašai itin smulkiomis raidėmis, kuriuos perskaityti sudėtinga kone kiekvienam – tokia realybė, su kuria kasdien susiduria ir specialiųjų poreikių turintys, ir eiliniai žmonės. Paskaitoje apie lengvai suprantamos kalbos ypatumus ir informacijos prieinamumą, vykusioje M. Mažvydo bibliotekoje, savo patirtimi ir iššūkiais dalijosi tie, kurie bene geriausiai žino, kokių sunkumų patiria skirtingos visuomenės grupės ir kodėl geresnio laiko pokyčiams nei šiandien nėra. Socialinės apsaugos ir darbo ministrės patarėja Lauryna Filatovaitė neabejoja: aplinkos prieinamumas itin svarbus žmonių savarankiškumui ir pasitikėjimui savo jėgomis.

„Neprieinama aplinka nugalina, tad mūsų bendras tikslas ir siekis, kad visi jaustumės lygiateisiai. Kalbant apie informacijos prieinamumą vis dar turime daug nuveikti. Pirmiausia norėtųsi sugriauti mitą, kad informacijos prieinamumas nesvarbus, per brangus arba reikalingas tik nedidelei daliai žmonių. Po truputį visuomenė supranta, kad ne tik fizinė, bet ir informacinė aplinka turi būti prieinama kiekvienam, neišskiriant žmonių pagal jų galimybes. Siekiame proveržio, įtraukios visuomenės ir Lietuvos, kuri kuria galimybes“, – kalbėjo L. Filatovaitė.

Išeitis – lengvai suprantama kalba

Programos „Kurk Lietuvai“ atstovės Gabrielė Marija Baltrušytė ir Agnė Župerkaitė, skaičiusios paskaitą „Lengvai suprantama kalba – kelias į įtraukią Lietuvą“ atkreipė dėmesį, jog net įgaliems, vyresnio amžiaus žmonėms, dokumentuose lengva pasiklysti terminų, šriftų margumyne. Žmogui su intelekto negalia ar nekalbančiajam lietuvių kalba tą padaryti dar sudėtingiau.

Išeitis, kurią jau suprato pasaulis, ir kurią atranda Lietuva, tiesa, kol kas pavienės organizacijos ar verslai – lengvai suprantama kalba, papildyta iliustracijomis. „Lengvai suprantama kalba – metodas, leidžiantis bet kokią informaciją pateikti suprantamai. Ji tinkama visai visuomenei, taip pat intelekto negalią turintiems žmonėms – ji keičia gyvenimo kokybę“, – kalbėjo „Kurk Lietuvai“ atstovės. Lengvai suprantamos kalbos iliustracijas – tokių Lietuva iki šiol neturėjo – Valakupių reabilitacijos centre vasaros pabaigoje kūrė žinomi Lietuvos menininkai, o jas vertino žmonės su negalia: tie, kuriems lengvai suprantamos kalbos iliustracijos pagelbėtų kasdienėse situacijose. Iliustracijos, atvaizduojančios lengvai suprantamos kalbos tekstus, bus skelbiamos duomenų bazėje ir prieinamos visiems Lietuvos gyventojams.

Lengvai suprantamos kalbos iliustracijas – tokių Lietuva iki šiol neturėjo – Valakupių reabilitacijos centre vasaros pabaigoje kūrė žinomi Lietuvos menininkai. D. Pacevičiaus nuotr. Šioje srityje nuveikta ir daugiau. Vilniaus universiteto mokslininkės 2021 metais sukūrė teksto lengvai suprantama kalba rengimo gaires. Jau dabar kai kurių institucijų tinklapiuose galima pasirinkti skaityti tekstus lengvai suprantama kalba. Vilniaus universitete paskelbtas laisvai pasirenkamas kursas, skirtas norintiems rengti tekstus ar daugiau sužinoti apie lengvai suprantamą kalbą.

Nors Lietuvoje nesiūloma lengvai suprantama kalba pateikti visko, kas pasirodo viešojoje erdvėje, sutariama, jog svarbiausią informaciją, pavyzdžiui, apie valstybės finansuojamą asmeninę pagalbą, pateikti lengvai suprantama kalba ypatingai svarbu. Diskutuojama netgi apie informacijos prieinamumo kompetencijų centrą. Lengvai suprantama kalba pritaikoma visose sferose: medicinos, turizmo, politikos. Švedijoje netgi knygos leidžiamos lengvai suprantama kalba. Ji paverčiama ir Brailio raštu.

Skaityti – vis dar iššūkis

Informacijos prieinamumas aktualus plačiai visuomenės daliai, tačiau jis ypač svarbus regos, klausos ir intelekto negalią turintiems žmonėms. Lietuvos aklųjų biblioteka (Lietuvos audiosensorinė biblioteka) padeda ir teikia informaciją žmonėms, kurie negali skaityti įprastų knygų. Prastai mato 11,7 proc. gyventojų Lietuvoje (278 tūkst. gyventojų).

Teigiama, jog 2050 metais pusė lietuvių bus trumparegiai, todėl, anot paskaitą „Sprendimas – geresnis kontrastas“ skaičiusios Lietuvos aklųjų bibliotekos komunikacijos ir informacijos skyriaus vedėjos Ramunės Balčikonienės, vis svarbesnis tampa ne tik pastatas, aplinka ir jų pritaikymas visiems, ne mažiau aktualus informacijos prieinamumas – estetiškai, sykiu aiškiai ir suprantamai pateikta informacija, suprantama visiems.

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovas Vilmantas Balčikonis atskleidė, kaip skaito neregiai ir ką padaryti, kad informacija jiems būtų pasiekiama. Specialistas pabrėžė, o ir gyvai pademonstravo, jog dokumentai, patogūs skaityti regos negalią turintiesiems, vis dar iššūkis, net ir esant moderniausioms technologijoms, tačiau pažanga akivaizdi. O jei atsiranda bent vienas žmogus, kuriam tai bus svarbu, neabejoja pašnekovas, daug kas pasikeis.

TEKSTAS ir NUOTRAUKOS: www.lrytas.lt