BE TĖVŲ LIKUSIEMS VAIKAMS – GALIMYBĖ IŠMOKTI GYVENTI

Klaipėdoje kartojasi šią vasarą visoje šalyje nuskambėjusios Biržų ir Žiežmarių istorijos – gyventojai stoja piestu prieš jų kaimynystėje įsikurti ketinančius vaikų globos namų auklėtinius.

Tėvų ir visuomenės atstumti vaikai po tokių kirčių palūžtų, jei ne drąsinantys juos prižiūrinčių socialinių darbuotojų žodžiai. Tai, kad visuomenės baimė įsileisti šiuos vaikus gyventi savo name yra nepagrįsta, patvirtina ir šalia globotinių jau kurį laiką gyvenančių žmonių žodžiai.

Gyventi tikruose namuose – globotinių svajonė

Dalis Klaipėdos globos namų „Rytas“ vaikų jau gyvena vadinamosiose šeimynose, kiti dar tik ruošiasi persikelti. Vaikų globos namų vaikai, patekę į šeimynas, tampa laimingesni: jiems nebe gėda savo praeities, jie mokosi sutarti su aplinkiais, megzti šeimos nariams įprastus ryšius. Trumpai tariant, mokosi gyventi taip, kad ateityje ir patys kurtų tvarkingai gyvenančias šeimas, o jų pačių vaikai nekartotų praeities kartų padarytų klaidų.

Viename iš Klaipėdos kotedžų įsikūrusios šeimynos, kurioje auga 8 vaikai, socialinė darbuotoja Rūta Karalienė, jiems tikrąja to žodžio prasme atstojanti mamą, įsitikinusi, kad visuomenei priimti be tėvų likusius vaikus yra ne tik būtina, bet ir naudinga.

„Sunku nupasakoti, kaip vaikams skaudu išgirsti, kad kaimynai jų nenori. Panašiai buvo ir mums, kai atsikėlėme gyventi. Kaimynai žvelgė rūsčiai, neigiamai nusiteikę. Jie mūsų nė nepažinojo, o jau klausinėjo, ar vaikai bus kieme, ką jame veiks, ar neniokos aplinkos. Manau, svarbu būti atviriems – paaiškinome, kad, kaip ir bendraamžiai, vaikai lanko mokyklą, po jos eina į būrelius, kur atskleidžia savo gebėjimus. Po kiek laiko iš Savivaldybės gavome raštą, kurį teko slėpti nuo vaikų, mat jame buvo pasakyta – neva nuvertės kaimynų būsto kaina dėl to, kad čia apsigyveno vaikai iš globos namų„, – liūdnai sakė pašnekovė.

Tačiau kai praėjusių metų kovo pradžioje bute įsikūrė 8 vaikai, kaimynų požiūris netrukus pasikeitė. Vaikai, laukdami Velykų, ėmė tvarkytis kieme, prie namo išdygo ir jų prižiūrimos gėlės, papuošusios kiemą. Kaimynams tai buvo tikra staigmena. Vaikų kaimynystė jiems ėmė patikti.

„Ir mes taip susidraugavome! Ėmėme daryti bendras talkas. Kaimynai net padovanojo dviratį! Vėliau čia įsikūrė „Berželio“ bendruomenė, jos vadovė Audronė įtraukė mus į veiklą, su kaimynais užmezgėme ryšį„, – džiaugėsi socialinė darbuotoja.

Vaikų ir kaimynų ryšys – svarbiausia

Klaipėdos „Berželio“ bendruomenės vadovė Audronė Zalumskienė pasakojo stebėjusi savo kaimynus, kai sužinojo, kad kotedže gyvens šeimyna. Ji pasakojo, kad kaimynai iš pradžių buvo priešiški.

„Manau, kad vaikų nepriėmė tiesiog iš nežinojimo, klaidingų išankstinių nuostatų, kurios buvo niekuo nepagrįstos“, – kalbėjo ji.

Moteris pasakojo, kad ėmusi bendrauti su šiais vaikais ir darbuotojais pastebėjo, kad šeimyna puikiai integravosi į bendruomenę ir po kurio laiko kaimynai ėmė patys dažniau šypsotis, nes kiemas tapo gyvesnis ir šiltesnis. „Tai labai geri vaikai, auklėtojos – rūpestingos“, – sako šypsodamasi.

Anot A. Zalumskienės, vaikai aplinkiniams parodė, kad yra draugiški: jie kvietė kartu švęsti Kalėdas, papuošė kieme eglutę, tad šventės buvo kaip niekad gražios ir jaukios – tokią aplinką sukūrė būtent šie vaikai.

A. Zalumskienė įsitikinusi, kad svarbiausia – abipusis ryšys: tiek kaimynai su vaikais, tiek vaikai su kaimynais susitikę sveikinasi, vienas kitam nusišypso. Anot jos, ne tik savo vaikus, bet ir kitus turime geranoriškai pamokyti mandagumo, bendravimo kultūros, nes tai – suaugusiųjų pareiga. Juk visų pirma suaugusieji turi parodyti tinkamą pavyzdį! „Kokie būsime mes, tokie bus ir jie“, – įsitikinusi A. Zalumskienė.

Mokosi gyventi

Vaikų psichologas Linas Slušnys pabrėžė, kad šeimynose gyvenantys vaikai išmoksta pagrindinių įgūdžių, praversiančių gyvenime – tiek bendravimo su šalia gyvenančiais žmonėmis, tiek su šeima.

„Šeimyniniuose namuose vaikams nėra pristatomas maistas. Vadinasi, jie turi patys gamintis. Taip pat reikia atlikti namų ruošos darbus, padėti tvarkytis. Galima sakyti, kad tai darydamas vaikas mokosi bendrauti, rūpinasi tam tikrais dalykais, todėl išėjus į gyvenimą jam bus lengviau. Stebimas ir finansinio raštingumo ugdymas. Tuo metu globos namuose tokių sąlygų ugdyti šias kompetencijas nėra“, – sakė psichologas. L. Slušnys dėstė, kad vaikai ugdo savimonę ir savitvardą, kadangi daug lengviau kurti efektyvius tarpusavio santykius ir juos palaikyti. „Negali pabėgti į kitą korpusą, o turi spręsti problemą – taip, kaip normalioje šeimoje“, – sakė psichologas.

Pamatę vaikus pakeičia požiūrį

Tai, kad vaikai šeimynose atsiskleidžia, patvirtina ir jų patirtys.

„Stebime, kad vaikai, pradėję gyventi šeimynose, pasijaučia daug geriau: jie į namus atsiveda savo klasės ar kiemo draugų, organizuoja filmų vakarus, drauge gamina valgį – jaučiasi saugiai ir komfortabiliai. Juk to nebūdavo, kai gyveno vaikų globos namuose“, – pasakojo kitą šeimyną Klaipėdoje prižiūrinti socialinė darbuotoja Kamilė Karsakaitė, iš pradžių taip pat susidūrusi su neigiamu kaimynų požiūriu.

Anot jos, kaimynų skundai kartais tampa protu nesuvokiami – pavyzdžiui, šie yra skundęsi, kad sucypia buto durys, nors jos nesucyptų, jei kaimynai žinotų, kad aukštu žemiau įsikuria eilinė šeima.

„Bet mes nepasidavėme. Vaikai buvo labai mandagūs, prižiūrėjo ir aplinką. Netrukus su kaimynais artimiau susipažinome ir jie pamatė, kad ir iš vaikų gali kai ko gali išmokti“, – sakė socialinė darbuotoja.

Jos kolegė Indrė Jankevičienė, šeimyną prižiūrinti Klaipėdos centre, tikino taip pat neišvengusi iššūkių. „Manau, kad žmonėms trūksta informacijos. Vienas kaimynas, vos atvažiavome, pribėgo ir klausė, kas čia dabar bus. Jis atėjo pas mus ir kurį laiką kalbėjosi, klausinėjo, ar čia suderinta. O tada po poros dienų sugedo katilas. Nuėjome pas tą patį kaimyną ir paprašėme pagalbos. Jis buvo malonus. Padėjo. Ėmėme kalbėtis. Ir jis pasakė, kad girdėjo, jog vaikai čia bus palikti vienui vieni, tik iš mūsų sužinojo, kad vaikais nuolat rūpinasi darbuotojai, pasilieka su jais per naktį„, – I. Jankevičienė įsitikinusi, kad tik žinodami, kaip yra iš tikrųjų, aplinkiniai tampa ramūs.

„Kaimynų širdys visiškai ištirpo per Kalėdas, kai vaikai papuošė laiptinę šiltu sveikinimu. Jie gyrė mūsų vaikus“, – sakė pašnekovė.

Anot I. Jankevičienės, be tėvų likę vaikai gyvena tarp mūsų ir mokosi tose pačiose klasėse, kaip ir kiti vaikai, būna pakviesti į gimtadienius, yra gabūs ir protingi.

Pagrindinis poreikis – bendravimas

Daugelis kaimynų, anot socialinių darbuotojų, artimiau susipažinę su šeimynomis, tapo itin malonūs ir draugiški.

Klaipėdos Rotary klubo „Karalienė Luizė“ prezidentė Violeta Urbonienė, kartu su klubo narėmis lankanti vieną iš šeimynų, pasakojo, kad vaikai, sulaukę dėmesio, tampa guvūs, laimingi. „Vienas pagrindinių jų poreikių – bendravimas. Tad gyvenimas tarp kitų žmonių tikrai išeina į naudą, – įsitikinusi ji. – Su vaikais žaidžiame stalo žaidimus, sportuojame, galiausiai daug kalbamės ir mokomės pasitikėti žmonėmis.

Žinau, kad mūsų lankomi vaikai jau užmezgė šiltus santykius su kaimynais. Nieko nuostabaus – juk jie tokie patys vaikai, kaip ir kiti! Manau, kad visuomenė turi bijoti ne vaikų iš globos namų, o savo stereotipų„, – įsitikinusi V. Urbonienė.