BENDRUOMENINIAI VAIKŲ GLOBOS NAMAI UGDO ATSAKOMYBĘ IR SAVARANKIŠKUMĄ

„Vieta, kurioje gera būti, į kurią norisi sugrįžti“, – taip apie bendruomeninius vaikų globos namus kalba čia augantys vaikai. Paprastai jie įkurdinami name ar dideliame bute, kad pakaktų erdvės, kad kiekvienas galėtų rasti sau ramų kampelį, kad turėtų savo kambarius. Visgi ne patogi ir graži aplinka namą paverčia namais, o žmonės – vaikai, socialiniai darbuotojai ir jų padėjėjai čia tvarkosi kaip bet kuri šeima nuosavuose namuose.

 Vaikas auga kaip asmenybė

Jau penktus metus šalyje vykdoma Institucinės globos pertvarka. Ją užbaigus Lietuvoje nebeliks didelių institucinių globos namų, o vietoj jų atsiras nedideli bendruomeniniai vaikų globos namai, vaikai bus apgyvendinti artimųjų, giminaičių šeimose, šeimynose, pas budinčius ar laikinus globėjus.

„Labai svarbu tai, kad bendruomeniniuose vaikų globos namuose nėra didelės darbuotojų kaitos. Pasikeisdami dirba keli socialiniai darbuotojai ir jų padėjėjai. Tai reiškia, kad vaikai neturi vienos „mamos“ ir vieno „tėčio“, tačiau žmonių nėra per daug ir galima su jais užmegzti tvirtą ryšį. Vaikas gali pasitikėti, nebebijo atsiverti, žino, kad juo besirūpinantis žmogus niekur nedings“, – sako Živilė Jurgutienė, Pertvarkos projekto ekspertė Klaipėdos ir Telšių regione.

Bene svarbiausia, pasak jos, yra tai, kad bendruomeniniuose vaikų globos namuose, vaikas auga kaip asmenybė – su savo poreikiais, norais, su savo vertybėmis, savitu požiūriu į pasaulį. Vaikai mokosi savarankiškumo, atsakingai žiūri į gyvenimą: vasaromis dirba, laisvą laiką skiria savanorystei, jau galvoja apie ateities planus. Didžioji dalis jų – paaugliai, tad sulaukę pilnametystės ir ėmę mokytis aukštesniojoje ar aukštojoje mokykloje, toliau jaus darbuotojų palaikymą, galės kreiptis pagalbos, o ir gyventi bendruomeniniuose vaikų globos namuose galės tol, kol pabaigs mokslus.

Stengiasi atkurti šeimos modelį

Pertvarkos projekto ekspertės Ž. Jurgutienės teigimu, pagrindinis skirtumas tarp institucinių ir bendruomeninių globos namų – pastaruosiuose nėra itin griežtų taisyklių. Pavyzdžiui, vaikai gali susidaryti asmeninę dienotvarkę. Vaikams siekiama diegti bendražmogiškas vertybes: nemeluoti, sugyventi darniai, gerbti vieniems kitus, būti atviriems.

Kiekvienas vaikas turi namų ir savo kambario raktus, gali kviestis svečius. Vaikai kartu leidžia laisvalaikį namuose, drauge keliauja, pramogauja. Pašnekovė džiaugiasi, kad šalia kai kurių bendruomeninių vaikų globos namų yra daržas, šiltnamis, sodas. Užaugintas daržoves ar vaisius vaikai kartu su darbuotojais konservuoja žiemai, visi kartu verda uogienes, kompotus.

Pasiteiravus, ar tarp vaikų nekyla konfliktų, Ž. Jurgutienė sako, kad pasitaiko visko, kaip ir tikroje šeimoje. „Vaikai kartais susipyksta, pasibara. Tačiau jie auklėjami taip, kad mokėtų neužgaudami pasakyti savo nuomonę, kad įsiklausytų į kitus. Jiems labai svarbu, kad po pamokų grįžta ne į įstaigą, kad čia nėra iškabos, kad gali patys planuoti laisvalaikį, pasikviesti draugų, patys eiti į svečius. Tai ugdo pasitikėjimą savimi, suteikia ramybės jausmą“, – paaiškina pašnekovė.

Visuomenė tampa tolerantiškesnė

Respublikinė spauda yra plačiai nušvietusi situacijas, kaip visuomenė reaguoja į bet kokį kitoniškumą. Dauguma mūsų dar prisimename laikus, kai be tėvų globos likę vaikai būdavo tarsi pažymėti etikete visam gyvenimui, „nurašomi“.

Pertvarkos projekto ekspertė Ž. Jurgutienė sako, kad jai dažnai tenka bendrauti su kaimynais, prieš tai ir po to, kai į jų daugiabutį atsikrausto tėvų globos netekę vaikai.

„Iš pradžių iš aplinkinių išgirstame įvairių nuomonių, baimių, nežinojimo, stereotipų apie be biologinių tėvų augančius vaikus. Tokiais atvejais stengiuosi kiek įmanoma papasakoti kaimynams vaikų priėmimo į bendruomenę naudą – juk jie užaugs, tad daug naudingiau mums visiems, kad jie užaugtų atsakingais, savimi pasitikinčiais, bendruomeniškais žmonėmis. Patariu vengti išankstinių nuostatų, o verčiau padėti vaikams apsiprasti“, – sako pašnekovė.