Skip to content Skip to main navigation Skip to footer

BENDRUOMENINIUOSE VAIKŲ GLOBOS NAMUOSE – SVARBIAUSIOS GYVENIMO PAMOKOS

berniukaiVadinti vieniems kitus seserimis ir broliais. Viskuo – džiaugsmais, rūpesčiais, pareigomis ir daiktais – dalintis. Pasiilgti. Drauge gaminti maistą. Pagelbėti mažesniam. Valdyti savo emocijas. Susitvarkyti dokumentus. Draugauti su kaimynais. Tokių gyvenime svarbių ir tikrai prireiksiančių dalykų mokosi vaikai, gyvenantys vienuose iš Panevėžio bendruomeninių vaikų globos namų.

 

Pasijuto saugūs

„Šešiese gyvendami bute, vaikai labai pasikeitė. Tapo daug savarankiškesni, ramesni, nes mažoje grupelėje, tarsi šeimoje, jaučiasi saugūs. Dabar jie sako: čia mano daiktai ir mano kambarys, noriu susitvarkyti. O anksčiau viskas buvo bendra ir beveik nieko – savo“, – kalbėjo Panevėžio socialinių paslaugų centro Vaikų globos ir rūpybos skyriui vadovaujanti Toma Vaiginienė.

Ji pakvietė korespondentus apsilankyti Socialinių paslaugų centro bendruomeniniuose vaikų globos namuose Marijonų gatvėje. Vaikai čia apsigyveno prieš trejus metus, įgyvendinant Institucinės globos pertvarkos projektą.

Prieš tai vaikai gyveno Panevėžio vaikų globos namuose. Centras jau įkūręs trejus tokius namus, ketvirti – rengiami.

Erdviame, daugiau kaip 80 kv. metrų bute, gyvena šeši tėvų globos netekę vaikai nuo 5 metų iki 18 metų.

Su svečiais noriai bendraujantys vaikai juokiasi prisimindami, kad iš pradžių bute net pasiklysdavo. O dabar jų mėgstama išdaiga – pasislėpti už sienos ir laukti auklėtojos. Kai tik šioji pasirodo, gąsdina iššokę: „Bu!“

Prašyte prašo nebepadėti

Vaikai gyvena kambariuose po du, bet jų mėgstamiausios vietos tos, kur visi drauge susirenka, tai – virtuvė ir svetainė. Čia žiūri televizorių, švenčia gimtadienius ir kitas šventes, dainuoja karaokė.

T.Vaiginienė sakė, kad vaikai mokosi gaminti maistą, parduotuvėje nusipirkti produktus, susiplanuoti, kokių naujų drabužių, batų jiems prireiks. Jau įprato išsilyginti ir pervilkti patalynę. Smulkius rūbelius jie išsiplauna rankomis, o kitus rūšiuoja pagal spalvą ir sudeda į skalbiamąją mašiną.

O jeigu užsispiria, kad nenori, sakykim, lygintis patalynės?

„Nieko baisaus. Jei dabar nenori, tai gal po valandos arba vakare norės. O kai susitvarkys – ir patys džiaugsis“, – nusijuokė socialinė darbuotoja Rita Lapinskienė.

Vaikai patys nusprendžia, kada laikas susitvarkyti spintą, stalčius.

Socialinio darbuotojo padėjėja Danutė Makačiūnienė stebėjosi gyvenime nemačiusi tokio darbštaus vaiko kaip čia gyvenanti 8 metų Paulina.

„Nesuprantu, iš kur ji viską moka. Vos ne per karą reikia ją prašyti, kad nebepadėtų“, – darbštuolę gyrė D.Makačiūnienė.

Verda cepelinus, kepa kepsniukus

Darbuotojai užsibrėžia užduotis, ko turi išmokyti vaikus. T.Vaiginienė pasakojo, kaip kartą nustebo supratusi, kad 13 metų mergaičiukė nemoka užsirišti batraiščių.

Auklėtojos labiausiai stengiasi, kad visko, ko gyvenime prireiks, mokytųsi vyriausieji – paaugliai. Juk po metų kitų patys pradės savarankišką gyvenimą. Jie pratinasi be suaugusiųjų pagalbos nueiti pas gydytojus, susitaisyti dantis pas odontologą, tvarkytis dokumentus, įsirašyti į eilę socialiniam būstui gauti.

„Anksčiau buvo viskuo aprūpinti, apšokinėti, bet neturėjo elementarių įgūdžių. O kaip išmokti gamintis valgyti, jei būdavo bendra valgykla?“ – kalbėjo T.Vaiginienė.

Dabar vaikai susitaria, ką gamins pusryčiams, pietums bei vakarienei. Iš eilės tvarkosi virtuvėje, bet indus kiekvienas savo plauna. Budėtojui belieka nuvalyti stalą ir viryklę.

Darbo ne tiek ir daug, galbūt todėl 10 metų Darija vis bruzda, kad šiandien – jos eilė budėti.

Sekmadienis – ypatinga diena. Sugalvoja išsivirti cepelinų – ir pluša visi drauge. Arba kepsniukus kepa. Taip, kaip tikroje šeimoje.

15 metų Gabrielės vyresnysis brolis taip pat gyveno bendruomeniniuose vaikų globos namuose. Sulaukęs pilnametystės, kurį laiką mokėsi ir dirbo. Galėjo neišsikelti, kol studijuos, bet apsisprendė, kad jau pasiruošęs nuomotis butą ir savarankiškai gyventi.

Išmoko valdyti emocijas

13 metų Gabrielė prisiminė labai norėjusi persikelti į butą. Kai gyveno institucijoje, vaikų globos namuose, dideliame vaikų būryje jai susikaupti trukdė triukšmas, chaosas, buvo suprastėję pažymiai. Užtat dabar mokykloje jai puikiai sekasi. Be to, išmoko susitvarkyti su užplūstančiais jausmais, valdyti emocijas.

Pirmūne esanti pasidžiaugia ir Darija. Antrus metus ji Muzikos mokykloje mokosi baleto. Auklėtoja nuvedė, nes labai norėjo.

Vaikai prisipažino, kad iš pradžių būdavo ir taip, kad susipešdavo. Bet tik iki tol, kol pasijuto viena šeima. O dabar gyvena pagal devizą: vienas – už visus, ir visi – už vieną. Jei kuris prasikalsta, blogai jaučiasi visi.

Gabrielė prisiminė, kaip būdavo nejauku sakyti bendramoksliams, kad gyvena vaikų globos namuose. O bute įsikūrusiuose bendruomeniniuose vaikų globos namuose gyventi – visai kas kita, juk visi jie – broliai, seserys.

„Anksčiau niekuo su kitais nesidalindavome, o dabar dalijamės viskuo“, – kužda Darija.

D.Makačiūnienė patvirtino, kad jeigu kurio vaiko ilgiau nėra namuose, kiti bematant jo pasiilgsta.

Iš pradžių vaikams buvo keista, kad turės savo erdvę, gražią vonią, virtuvę. Patys tarėsi, kas su kuo gyvens, bet ir dabar nedraudžiama pasikeisti vietomis.

Gabrielė pasakojo, kad vyresnieji vaikai pasikvietė kartu gyventi mažesniuosius. Tam, kad juos pamokytų ir pratintų tvarkytis kambarius, nusiprausti, išsivalyti dantis.

Nebėra su kuo kariauti

Grįžę iš mokyklos vaikai paruošia pamokas. Po to lekia į būrelius, lanko bent po du: kas sporto, futbolo, dviračių treniruotes, o kas – robotikos.

Vakarop vieni žiūri televizorių, kiti prisėda prie kompiuterio, dar kiti atsiveda draugų.

T.Vaiginienė džiaugėsi, kad žmonių požiūris į vaikų globos namus smarkiai keičiasi – ne tik vaikų bendraamžių, bet ir mokytojų, kaimynų.

„O ir vaikai ėmė labiau pasitikėti savimi ir aplinkiniais, todėl nebėra su kuo kariauti“, – sakė T.Vaiginienė.

Vos tik buvo įkurti bendruomeniniai vaikų globos namai Marijonų gatvėje, vaikai susipažino su kaimynais. Šie priėmė geranoriškai ir su pasitikėjimu. Tai suprasdami vaikai sudrausmina vieni kitus, kad netriukšmautų, laiku išplauna laiptinę. Juk nesinori raudonuoti prieš kitus gyventojus.

O kaimynai ateina į svečius, atneša lauktuvių – daržovių, vaisių.

Nepyksta kaimynai ir tuomet, kai vaikai pabeldžia į duris per helovyną, Užgavėnes.

Labiausiai jie laukia Kalėdų, kai puoš eglę, vieni kitus pradžiugins smulkiomis dovanėlėmis.

 

„Panevėžio kraštas“ inf.