Eiblizmas – slapta diskriminacijos forma, kuri dažnai lieka nepastebėta
Eiblizmas, arba žmonių su negalia diskriminacija, yra viena iš diskriminacijos formų, su kuria susiduriama dažniau nei galime įsivaizduoti. Jis apima tuos atvejus, kai į asmenį su negalia žvelgiama su išankstiniu nusistatymu, jį vertinant ne pagal asmenines savybes ar gebėjimus, o pagal fizines ar psichikos sveikatos ypatybes. Nors pastaraisiais metais visuomenėje jaučiami pozityvūs pokyčiai, naujausi 2024 m. tyrimai rodo, kad žmonės su negalia Lietuvoje vis dar dažnai susiduria su įvairiais barjerais – nuo darbo rinkos iki viešosios infrastruktūros.[1]
Kas iš tiesų yra eiblizmas?
Eiblizmas yra socialinis reiškinys, kai žmonės su negalia yra išskiriami arba jiems sukuriamos mažesnės galimybės dėl jų negalios. Eiblizmas gali būti atviras (kaip tiesioginė diskriminacija) arba paslėptas subtiliomis socialinėmis kliūtimis. Tai ne tik įstatyminė diskriminacija, bet ir kasdienis nusistatymas bei išankstinis požiūris, kurie tampa trukdžiu žmonėms su negalia gyventi visavertį gyvenimą. Ši diskriminacija dažniausiai pasireiškia darbo rinkoje, švietime, viešųjų paslaugų srityje ir net socialiniuose santykiuose.
Kur dažniausiai pasireiškia eiblizmas?
Eiblizmas pasireiškia įvairiais būdais ir apima daug gyvenimo sričių:
Darbo rinka: naujausiais 2024 m. duomenimis1, net 61% apklaustųjų ( apklausti 1016 respondentai, kurių amžius nuo 18 iki 75 metų) mano, kad žmonėms su negalia nėra vienodų galimybių konkuruoti darbo rinkoje. Nors dauguma respondentų teigiamai vertina asmenų su negalia įsitraukimą, pasitaiko, kad darbdaviai vengia priimti asmenis su negalia dėl klaidingų įsitikinimų apie jų galimybes ir darbo našumą. Dėl šių priežasčių žmonės su negalia neretai atsiduria socialinėje atskirtyje, o jų gebėjimai ir potencialas lieka neišnaudoti.
Švietimo sistema: eiblizmas taip pat labai juntamas švietime, kur dauguma mokyklų Lietuvoje vis dar nėra visiškai pritaikytos vaikams su negalia. Tokia situacija trukdo vaikams mokytis kartu su bendraamžiais ir tobulėti socialiniu bei akademiniu požiūriu. Dėl to jie dažnai atsiduria atskirtyje nuo kitų mokinių, o tai mažina jų motyvaciją siekti aukštojo mokslo ar karjeros.
Viešosios paslaugos ir infrastruktūra: dažnas eiblizmo pavyzdys Lietuvoje yra nepakankamas viešųjų erdvių pritaikymas. Nors miestuose pastebimi infrastruktūros pokyčiai, daugelyje pastatų, transporto priemonių ir viešųjų erdvių vis dar trūksta pritaikymo žmonėms su judėjimo, klausos ar regos negalia. Tai reiškia, kad kasdienės užduotys, tokios kaip viešojo transporto naudojimas ar apsipirkimas, tampa nemažu iššūkiu.
Eiblizmas viešoje erdvėje, kurio visai nepastebime
Eiblizmas viešojoje erdvėje dažnai yra taip subtiliai įsiskverbęs į mūsų kasdienybę, kad jo nepastebime netgi populiariose naujienų antraštėse. Pavyzdžiui, kai straipsnių pavadinimai susitelkia į negalią kaip į asmens „trūkumą“ ar „bėdą“, tai sustiprina klaidingą nuostatą, kad negalia yra neigiamas aspektas, kuris trukdo gyventi pilnavertiškai. Nepaisasnt realybės, kad žmonės yra visokie, turintys įvairių gebėjimų ar negebėjimų, visuomenei vis dar sunku priimti žmones, kurie tiesiog kažko negali. Dažnai hiperbolizuotos antraštės kaip „super galia“ apeliuoja į tai, kad žmogus su negalia vis dar nėra priimamas toks, koks yra, bet priimtinas tik tuo atveju, jei vis kažkaip išvengia savo negalios ribotumo. Antraštės, tokios kaip „nepaisydama negalios, pasiekė karjeros aukštumų“ ar „nepalaužiamas neįgalus vyras įveikė gyvenimo sunkumus“, stiprina eiblistinį požiūrį, nes akcentuoja negalią kaip kliūtį, kurią reikia įveikti ar „nugalėti“. Toks žodynas paverčia žmogaus pasiekimus ne tiek jo asmeninių pastangų, kiek negalios kontekstu.
Štai keletas pavyzdžių, kaip eiblistinės nuostatos pasireiškia straipsnių antraštėse, kuriose žmonės su negalia vaizduojami ne per jų pasiekimus, o per negalią, tarsi ji būtų kliūtis, kurios „nugalėjimas“ yra svarbiausias pasiekimas:
„Negalią turinčios lentvariškės daromi makiažai atima žadą net visko mačiusiems: patirti išgyvenimai nugula ant veido“ – antraštė netiesiogiai perteikia mintį, kad asmens gebėjimai kurti nuostabų makiažą yra stebinantys būtent dėl jos negalios. Tokiu būdu negalia tampa dominuojančiu aspektu, kuris lemia antraštės įdomumą, o ne jos asmeninis talentas ar kūryba.
„Po gimdymo vilnietę sukaustę skausmai jos nebepaleidžia: su negalia viena augina keturis berniukus“ – nors antraštė atskleidžia moters patirtį, požiūris susitelkia į negalią kaip neįprastą faktorių motinystėje, lyg jos gebėjimas auginti vaikus vienai būtų „stebėtinai“ vertas paminėjimo būtent dėl negalios. Tai pabrėžia jos negalią kaip pagrindinį įdomumo akcentą, o ne išskiria kaip įkvepiantį motinystės pavyzdį, nepriklausomai nuo negalios.
„Projekto „Negalią keičia supergalia“ ambasadorė O. Dobrovolskaja: mokykloje sėdėjusi ant suoliuko, tapo profesionalia disko metike“ – antraštėje stipriai akcentuojama negalios ir „supergalios“ sąvokų priešprieša, tarsi žmogaus negalia būtų „transformuota“ į neįprastą gebėjimą. Toks akcentas, vartojant frazę „negalią keičia supergalia“, gali sustiprinti klaidingą suvokimą, kad žmonės su negalia turi pasiekti „supergalių“ ar ypatingų laimėjimų, kad būtų vertinami ir pripažinti.
Tokie subtilūs eiblistiniai pavyzdžiai parodo, kaip visuomenės požiūris į negalią yra giliai įsišaknijęs, ir kokią įtaką jis daro tam, kaip žmonės su negalia suvokiami viešumoje. Per dažnai jų istorijos yra išskiriamos ne dėl jų pasiekimų, o dėl su negalia susijusių iššūkių, taip patvirtinant nuostatą, kad negalia savaime yra kliūtis kurią reikia įveikti, nes tik ją įveikus veiksmai tampa reikšmingi.
Kaip eiblizmas veikia visuomenę?
Eiblizmas neigiamai veikia ne tik pačius asmenis su negalia, bet ir visą visuomenę. Diskriminacija, kad ir kokios formos ji bebūtų, sukuria socialinę atskirtį, mažina visuomenės empatiją ir solidarumą. Kai žmonės su negalia yra atskiriami, jų gebėjimai, idėjos ir potencialas lieka neišnaudoti, o visuomenė praranda galimybę augti kaip įtrauki ir stipri bendruomenė. Juk įtrauki visuomenė, kurioje kiekvienas turi galimybes prisidėti prie bendro gyvenimo, yra laimingesnė ir stipresnė.
Ką reiškia eiblizmas žmonėms su negalia?
Eiblizmas veikia žmonių su negalia savivertę, savęs suvokimą ir pasitikėjimą. Galima pasvarstyti, kaip nuolatiniai fiziniai ir socialiniai barjerai paveikia žmogų, kuris dėl jų ima abejoti savo galimybėmis ir verte. 2024 m. Lietuvoje įgyvendinama negalios reforma siekiama padėti šiuos barjerus įveikti, pavyzdžiui, pakeitus senąjį darbingumo modelį dalyvumo lygiu, kuris vertina ne tik asmens sveikatos būklę, bet ir jo galimybes bei poreikį gauti pritaikytą pagalbą. Šis pokytis leidžia atsižvelgti į kiekvieno asmens unikalią situaciją ir suteikti tinkamesnes paslaugas.
Kaip galime kovoti su eiblizmu?
Sąmoningumo ugdymas ir visuomenės švietimas – pirmieji žingsniai link pokyčių. Kiekvienas iš visuomenės narys gali prisidėti formuodamas empatišką požiūrį ir palaikydamas žmones su negalia jų kasdieniame gyvenime, užtikrinant, kad jie jaustųsi lygiateisiai bendruomenės nariai. Tikslas – ne tik fizinės aplinkos pritaikymas, bet ir nuostatos, kuriose vertinamas kiekvieno žmogaus indėlis, keitimas.
[1] https://lrvalstybe.lt/naujienos/apklausa-zmones-su-negalia-gyvena-geriau-bet-darbo-rinkoje-liud