Gera kaimynystė – misija (ne)įmanoma?

Nuo 2014 metų Lietuvoje įgyvendinama institucinės globos namų pertvarka, kuria siekiama atsisakyti didelių globos namų, o intelekto ir psichosocialinę negalią turintiems žmonėms sudaryti galimybę gyventi bei jiems reikalingas paslaugas gauti bendruomenėje. Vykstant pertvarkai žmonės, kurie iki šiol gyveno globos namuose arba buvo globojami artimųjų, gali gyventi grupinio gyvenimo namuose arba naudotis apsaugoto būsto paslauga. Grupinio gyvenimo namuose apgyvendinama iki 10, o apsaugotame būste – iki 4 asmenų. Lietuvoje jau veikia 30 grupinio gyvenimo namų, juose gyvena apie 300 žmonių, dar apie 150 naudojasi apsaugoto būsto paslauga.

Bendruomenės nenori įsileisti neįgaliųjų

Miestuose ir gyvenvietėse ėmus steigti grupinio gyvenimo namus kilo didelis kai kurių bendruomenių pasipriešinimas. Ypač plačiai nuskambėjo atvejis Žiežmariuose – 2018-ųjų vasarą Kaišiadorių rajone įsikūrusio miestelio bendruomenė sukilo prieš planus statyti grupinio gyvenimo namus, į kuriuos turėjo persikelti 10 šalia Žiežmarių įsikūrusių Strėvininkų globos namų gyventojų. Žiežmariečiai teigė bijantys intelekto negalią turinčių žmonių kaimynystės, o kai kurie buvo įsitikinę, kad neįgalieji apskritai neturėtų gyventi bendruomenėje.

Projekto „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“ koordinuojantis ekspertas Gytis Baltrūnas sako, kad Žiežmarių atvejis buvo anaiptol ne vienintelis – bendruomenės nepasitenkinimas kyla beveik visur, kur statomi grupinio gyvenimo namai.

Eksperto teigimu, apsaugoto būsto paslauga besinaudojantys asmenys tokio bendruomenės pasipriešinimo nesulaukia. Šiai paslaugai nuomojami butai – dažniausiai daugiabučių kaimynai vienas kito net nepažįsta, o gerais kaimynais laikomi tie, kurie nešiukšlina ir naktimis netriukšmauja. Tiesa, G. Baltrūno tvirtinimu, būta nemažai atvejų, kai nuoma besiverčiantys asmenys atsisakė nuomoti butus, sužinoję, kad juose gyvens negalią turintys žmonės. „Baimė ir pasipriešinimas kyla dėl to, kad intelekto ir psichosocialinę negalią turintys žmonės ilgus metus buvo uždaryti toli nuo visuomenės, jų tiesiog niekas nematė, nesutikdavo gatvėse, parduotuvėse. Viskas pasikeičia, kai visuomenės nariai gali juos „pačiupinėti“ – kai pamato ir įsitikina, kad jie jokios grėsmės nekelia“, – įsitikinęs G. Baltrūnas.

Bendruomenės nuomonė pasikeitė po metų

Visagino socialinės globos namų direktorė Vida Meškėnienė pasakoja, kad Dūkšto miestelyje greitai bus baigti statyti ant­rieji grupinio gyvenimo namai. Kitais metais į juos persikels 10 globos namų gyventojų. Direktorė džiaugiasi, kad kol kas viskas vyksta sklandžiai, visai kitaip nei 2018 metais, kai buvo steigiami pirmieji grupinio gyvenimo namai. Juos nuspręsta įkurti dviejuose sujungtuose penkiaaukščio butuose. „Sulaukėme didelio namo gyventojų pasipriešinimo, – prisimena direktorė. – Organizavome susitikimus su namo gyventojais, į kuriuos iš pradžių planavom vežtis ir būsimuosius tų namų gyventojus, bet supratom, kad jiems tai gali tapti didele trauma – jeigu supras, kad jų nenori, patys nenorės ten apsigyventi.“

Pasak V. Meškėnienės, organizuoti ne tik susitikimai su gyventojais. Ji pati bendravo su savivaldybės atstovais, davė ne vieną interviu vietinei žiniasklaidai. Visagino socialinės globos namai netgi surengė savo gyventojų portretų parodą, kurią pristatė ne tik vietos bendruomenei, bet ir aplinkinių rajonų gyventojams, atvežė ir į sostinę.

Direktorė prisimena, kad jau po to, kai grupinio gyvenimo namuose įsikūrė gyventojai, jai ne kartą skambino visaginiečiai – parduotuvėje ar kitoje viešoje vietoje pastebėję keistai besielgiančius asmenis manydavo, kad jie – grupinio gyvenimo namų naujakuriai. „Pati vykdavau į vietą aiškintis, bet spėjimai nė karto nepasitvirtino – mūsų gyventojai nebuvo įsipainioję nė į vieną panašią istoriją, – sako V. Meškėnienė. – Kad bend­ruomenė artimiau susipažintų su mūsų žmonėmis, juos pristatėme vietinėje spaudoje. Pamažu viskas aprimo, o jau po metų nuomonė apie mūsų žmones visiškai pasikeitė – kaimynai džiaugiasi, kad jie gyvena ramiai ir tvarkingai, nes iki tol jų kaimynystėje apgyvendindavo statybininkus, kurie naktimis triukšmaudavo. Mūsų gyventojai įsiliejo į bendruomenę, lanko būrelius, renginius, susidraugavo su kaimynais, kviečiasi juos į svečius.“

Laukia sunkus nuolatinis darbas

Adakavo socialinių paslaugų namų direktorė Kristina Anulienė pasakoja taip pat turinti įvairios patirties. Pasak jos, būta visko: kuriant pirmuosius grupinio gyvenimo namus kontaktas su kaimynais užsimezgė jau įsigijus namą, jie naujakurius priėmė palankiai. Ruošiantis antrų namų statybai bendruomenė apie tai buvo informuota vos nusipirkus sklypą, ir iš karto pasipylė klausimai, ar bus užtikrintas aplinkinių žmonių saugumas.

„Baiminamasi, kad kaimynystėje apsigyvenę negalią turintys žmonės padarys kažką bloga, nors statistika rodo visai ką kita. Jau 20 metų dirbu globos namuose ir per tą laiką pas mus nebuvo nė vieno nusikaltimo, – tvirtina K. Anulienė. – Tikriausiai pradėdami daryti ką nors naujo turime suprasti, kad nebus lengva. Turime dirbti kryptingai ir suvokti, kad laukia sunkus nuolatinis darbas ir su darbuotojais, ir su bendruomene, ir su mūsų gyventojais.“

G. Baltrūnas sako, kad bend­ro recepto, kaip išvengti bendruomenės pasipriešinimo, nėra. Jo nuomone, tam tik­ra visuomenės dalis nusiteikusi prieš bet kokius pokyčius. Jis prisimena pirmajame susitikime su Žiežmarių bendruomene išsakytą keistą pasiūlymą: „Patys padarykit jiems gerą darbą, pasiimkit juos į savo namus.“

„Manau, tai rodo menką mūsų visuomenės psichinės sveikatos raštingumą, – konstatuoja pertvarkos ekspertas. – Ar galima apšviesti tą, kuris nesupranta, kad tai – ne kačiukas, ne kilnojamas daiktas, o žmogus, kuriam reikia rūpesčio ir priežiūros. Jei yra gilus nenoras suprasti, neveikia jokie argumentai. Situacija pasikeis tada, kai negalią turintys žmonės sugrįš į bendruomenes.“

Laikraščio „Bičiulystė“ inf. (aut. Sigita Inčiūrienė)