GIMK mokytojos: tėvų globos netekusių vaikų nereikia bijoti
SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugijos Globos centro globos koordinatorės, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atestuotos GIMK (Globėjų (rūpintojų), budinčių globotojų, įtėvių, bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojų mokymo ir konsultavimo programos) specialistės Dovilė Montvilaitė ir Evelina Kaidanovič pasakoja apie mokymus bei kokių dalykų apie likusius be tėvų globos vaikus visuomenei dar reikėtų pasimokyti.
–Atrodo, tėvais tampama ir nebaigus mokymų. Ko nežino tie, kurie ketina įsivaikinti, globoti (rūpintis) ar teikti socialinės priežiūros paslaugas bendruomeniniuose vaikų globos namuose?
-Dovilė Montvilaitė: Žmonėms atrodo, kad jie viską žino, tačiau diena po dienos lankant mokymus nuomonės kečiasi. GIMK mokymų dalyviai iš tiesų labai daug sužino ir išmoksta. Mokymų pabaigoje girdime atsiliepimų, jog šie mokymai turėtų būti skirti ne tik globoti (rūpinti) ar įvaikinti besirengiantiems asmenims, bet ir turintiems savo biologinių vaikų.
Evelina Kaidanovič: Mokymų dalyviai sužino, kuo skiriasi biologinių ir įvaikintų, globojamų (rūpinamų) vaikų auklėjimas ir ugdymas. Vaikučiams, kurie patyrė daug traumų, reikia kur kas daugiau mūsų pastangų ir rūpesčio, kad galėtume kompensuoti praradimus jų gyvenimuose. Mes su Dovile anksčiau dirbome vaikų globos namuose, todėl mokymų metu stengiamės išdėstyti ir teoriją, ir pateikti gyvų istorijų, tikrų atsitikimų. Laviruojame tarp teorijos ir gyvenimiškų pasakojimų apie vaikus. Dalijamės pavyzdžiais, kurie mums padėjo dirbant su vaikais, bet visada pabrėžiame, kad nėra vieno universalaus būdo, kaip auklėti vaiką, kaip su juo susitarti. Visada pabrėžiame, jog reikia surasti būdus kaip prieiti prie kiekvieno vaiko.
-Su kokiais stereotipais apie globą ir įvaikinimą dažniausiai susiduriate?
-Dovilė Montvilaitė: Paistaiko atvejų, kai žmonės galvoja, kad norint globoti (rūpintis) ar įvaikinti vaiką iš pradžių reikia eiti savanoriauti į vaikų globos namus, patiems ieškoti vaiko globos namuose. Žmonėms atrodo, kad viskas vyksta labai greitai: ateini į vaikų globos namus, pamatai patinkantį vaiką, įsimyli ir jį gali globoti. Taip nebūna. Teisės aktai reglamentuoja globos (rūpybos) bei įvaikinimo procesų organizavimą ir jo procedūras.
Asmenys, norintys globoti vaiką turi kreiptis į gyvenamosios vietos savivaldybės administraciją, kurios darbuotojams padedant, bus pradėta globos (rūpybos) šeimoje procedūra.
Jeigu asmuo nori įvaikinti vaiką, likusį be tėvų globos (rūpybos), jis turi kreiptis į gyvenamosios vietos savivaldybės administraciją arba į gyvenamosios vietos Tarnybos teritorinį skyrių, kurių darbuotojams padedant, bus pradėta įvaikinimo procedūra. Procedūros nėra ilgos, trunka kelis mėnesius.
Evelina Kaidanovič: Patiems eiti į vaikų globos namus rinktis vaiko ydinga. Tai nėra gerai nei vaikams, nei šeimoms. Visų pirma, nuėjus į organizaciją žmonės nežino vaiko statuso, ar jis yra galimas globoti, ar galimas įvaikinti. Reikėtų pagalvoti, kaip jaučiasi vaikai, kai kažkas ateina ir į juos žiūri kaip į žaisliukus galvodami, jog dabar išsirinks patį patraukliausią, jį turės ir juo rūpinsis. Ar jūs norėtumėte, kad kažkas ateitų su puikiu pasiūlymu atostogauti Maldyvuose ir bakstelėjęs pirštu išrinktų, kuris iš mūsų dabar ten važiuos? Tie, kurie būtų neišrinkti turbūt labai blogai pasijaustų, labai nukristų jų savivertė…
-Kas labiausiai neramina pasiryžusius tapti globėjais, įtėviais, budinčiais globotojais?
-Dovilė Montvilaitė: Pagrindinis rūpestis yra nesėkmės baimė. Daugelis abejoja, ar sugebės būti gerais įtėviais, globėjais (rūpintojais), ar mokės tinkamai auklėti ir prižiūrėti vaiką, ar jį augins taip, kaip augintų savo biologinį vaiką.
Dalį gąsdina be tėvų globos (rūpybos) likusių vaikų istorija, jų tėvų praeitis. Jeigu be tėvų globos (rūpybos) likusių vaikų tėvai turėjo protinį atsilikimą, psichinių ligų, yra bijoma, kad ir vaikai paveldės šias ligas. Tačiau psichinės ligos arba protinė negalia nebūtinai yra paveldimos. Pavyzdžiui, lengvas protinis atsilikimas gali atsirasti ir dėl socialinių įgūdžių stokos, o ne dėl paveldimumo.
Evelina Kaidanovič: Taip pat žmones lydi baimė, ar tikrai jų globojami (rūpinami) ar įvaikinti vaikai nepaveldės ydų iš savo biologinių tėvų.
Susiduriame su daugybe stereotipų, tačiau bandome praplėsti žmonių žinias.
Skatiname nebijoti be tėvų globos (rūpybos) likusių vaikų ir jų istorijų. Iš tiesų vaikams labai reikia rūpesčio, dėmesio ir žmogiškos šilumos. Priėmę vaikus į šeimas galite pakeisti jų likimus, išgydyti sužeistas vaikų širdis.
Pagal Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos informaciją