GLOBĖJA: GYVENIMO PRASMĘ ATRADAU PADĖDAMA KITIEMS
Sunku net suskaičiuoti, kiek metų Birutės ir Algimanto (vardai pakeisti) namuose globojami vaikai. Kodėl sunku? Todėl, kad į globą ši šeima žiūri, ne kaip į formalumą, o kaip į ištiestą pagalbos ranką vaikui.
Visą gyvenimą paskyrusi vaikams, Lazdijų rajone gyvenanti moteris, užaugino penkis savo biologinius vaikus, iki pensijos dirbo pradinukų mokytoja, o į užtarnautą poilsį išėjusi šešiasdešimt keturių metų moteris prieglobstį suteikia sunkumus išgyvenantiems vaikams.
– Birute, kaip tapote globėja, kaip viskas prasidėjo?
– Viskas išėjo savaime, neplanuotai. Labai mylėjau vaikus, todėl ir rinkdamasi studijas, pasirinkau pradinių klasių mokytojos specialybę Šiaulių universitete. Bestudijuodama paskutiniame kurse susipažinau su būsimuoju savo sutuoktiniu Algimantu. Sukūrėme šeimą, gyvenome Šiauliuose. Kai laukėme pirmagimio supratau, kad labai noriu grįžti gyventi atgal į Dzūkiją, atrodė, kad čia man net kvėpuoti lengviau, geriau jaučiausi savame krašte. Pradėjau dirbti nedidelio Dzūkijos miesto mokykloje, mokiau pradinių klasių mokinius.
Pirmieji prieglobstį mūsų namuose radę vaikai ir buvo mano mokiniai. Atsimenu, atbėga vaikas po pamokų ir sako, kad neturi namų rakto, niekas neįsileidžia į vidų. Nueiname į jo namus kartu, pabandome prisibelsti – nieko. Ką gi, parsivedu vaiką pas save, pamaitinu, paruošiame kartu pamokas, paklojau lovą, o ryte vėl einame belstis į jo namų duris.
Taip mano mokinys mūsų namuose praleido dvi savaites. Kiekvieną dieną vis belsdavomės, tačiau niekas neatidarydavo. Tėvai piktnaudžiavo alkoholiu, nerūpėjo vaikas. Kai išsiblaivė, tada įsileido ir vaiką namo.
Ir panašių atvejų buvo nemažai, vienas vaikas net keturis mėnesius pas mus praleido, o bėda vis ta pati – alkoholiu piktnaudžiaujantys tėvai.
Tuomet mes su vyru net nežinojome, kad egzistuoja globėjai, kad tam reikalingi kursai, kažkokie leidimai. Žinojom tik viena – vaiką ištiko bėda, reikia padėti. Taip mūsų namuose prieglobstį rado apie dvidešimt vaikų.
O oficialiai globoti pradėjau daug vėliau, kai 2015 metais pagalbos prireikė vienai buvusiai mano mokinei. Ji dirbo užsienyje, o jos aštuonmetę dukrą globojo močiutė. Netikėtai močiutė mirė, mergaitė neturėjo artimųjų Lietuvoje, būtų patekusi į vaikų globos namus. Tada su manimi susisiekė mergaitės mama ir sako: „Mokytoja, padėkit“. Kaip nepadėsi? Mes su vyru nuskubėjome į savivaldybę, kur reikėjo užpildyti prašymą dėl paskyrimo būti globėjais. Ir jau atėję tvarkyti dokumentų susivokėme, kad tai darome nepasitarę tarpusavyje, tiesiog abu vienodai nusprendėme. Mergaitė pas mus gyveno du metus, paskui išvyko į užsienį gyventi pas motiną. Nuolat palaikome ryšį ir su buvusia globotine, ir su jos mama.
– Po to kai tapote globėja, jūsų namuose apsigyveno ir daugiau vaikų? Kaip jums sekėsi toliau?
– Taip. Ne daug trukus, po to kai išvyko mūsų globotinė į užsienį, su mumis susisiekė Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojos ir paprašė pagalbos, dar vienai mergaitei reikėjo namų. Ji taip pat pagyveno porą metų su mumis ir grįžo gyventi pas motiną.
Dabar mūsų namuose gyvena du paaugliai – sesuo su broliu. Apleisti vaikai buvo, tačiau taip džiaugiuosi jų pažanga. Berniukas pradėjo geriau mokytis, ypač jam patiko mokytis nuotoliniu būdu karantino metu, o mergaitė neįgali, bet labai gera ir švelni. Jos pažanga ypač džiaugiuosi. Ji nekalba, daug ko nesuvokia, kai atvyko pas mus nemokėjo net plaukų susišukuoti ar po dušu nusiprausti. Dabar ji jau pati šukuojasi, prausiantis irgi mažiau pagalbos reikia. Džiaugiuosi ir aš, ir vaikai. Man kiekvienas globotinių pasiekimas, kaip mano pačios laimėjimas.
Ta globotinė, kuri jau išvykusi ir gyvena su motina, pasižymėjo sporte. Atsimenu, į jokias treniruotes, jokius būrelius nenorėjo eiti, kuklinosi gal. Tada aš nuėjau drauge su ja į pirmąją jos treniruotę, nuo to laiko ji taip noriai pradėjo sportuoti, o dabar štai jau į Lietuvos rinktinę pakliuvo.
– Iš kur semiatės stiprybės? Ar sulaukiate palaikymo iš šeimos?
– Esu giliai tikinti, stiprybės semiuosi iš tikėjimo. Sutuoktinis labai mane palaiko, esame bendraminčiai. Vaikai ragina save patausoti, tačiau kartu ir supranta, kad aš gyvenimo prasmę atrandu tik padėdama kitiems.