GLOBĖJŲ PASAKOJIMAS GRIEBIA UŽ ŠIRDIES: MAMA NEAUGINA NĖ VIENO VAIKO, NORS LAUKIASI JAU SEPTINTO

„Šiuos du zuikius Raimonda augina, šitą aš, dar du zuikiai yra įvaikinti ir mes neturime informacijos apie juos, o dar vieną augina močiutė, vieno iš tėvų mama“, – prieš pradėdama pokalbį pradeda vardyti 46-erių Vilma ir ant stalo dėlioja pliušinius zuikučius, ant kurių krūtinių išsiuvinėti vardai. Netrukus zuikių šeimą reikės papildyti – nė vieno savo vaiko neauginanti zuikių mama laukiasi.

Prie stalo pokalbiui susėdame keturiese. Raimona ir Vilma augina tris tos pačios motinos vaikus, o trečia pašnekovė – 46-erių Jūratė – globoja zuikių tetą, jų mamos seserį, kuri neseniai atšventė 15-ąjį gimtadienį.

Šešių vaikų motinai, kuri neaugina nė vieno savo vaiko, tačiau netrukus pasaulį išvys septintas jos vaikas, vos 32-eji. Beje, visos globėjos tvirtina, kad visada žino, kai jų globojamų vaikų motinos laukiasi, todėl visada turi būti pasirengusios priimti dar vieną šeimos narį.

Netoli viena kitos gyvenančios moterys siekia, kad vaikai pažintų savo biologinę šeimą, tad retkarčiais net organizuoja jų giminės, nors ir mažytės, susitikimą. Tam buvo pasiūta ir zuikių šeimynėlė, kad vaikai žinotų, kas yra biologiniai jų broliai ir seserys, nes visi auga ir su savo mamų biologiniais vaikais, ir su dar kitais vaikais, kuriuos tai pat paliko biologinės motinos.

„Norime, kad vaikai augtų suvokdami savo šeimą, nes mes ir savo vaikų turime, o mano namuose apskritai auga vaikai iš trijų šeimų: mano biologiniai vaikai, šios zuikių šeimynos vaikas ir dar brolis su sese iš kitos šeimos. Vaikams sunku suvokti, kur yra jų šeima. Nors tie vyresnieji – brolis su sese – puikia vienas kito ryšį suvokia, o mažiausia pas mus papuolė iš karto po gimimo, vos vienuolikos dienų, tai ji auga priimdama tokią šeimą, kokią mato, bet juk ji turi prigimtinę šeimą“, – kalbėjo Vilma.

Beje, vaikas, kurį augina močiutė, moterų organizuojamuose susitikimuose nedalyvauja, tačiau, kaip jos teigia, jos deda visas pastanga, kad ir močiutė su vaiku prisijungtų prie šeimos per susitikimus.

Mažiausią šeimos zuikį 46-erių Vilma globoja nuo pat gimimo, vos nuo vienuoliktos mažylės gyvenimo dienos. Septynis vaikus auginanti Vilma turi penkis globojamus vaikus.

46-erių Jūratė augina šešis vaikus. Vyriausiai dukrai 28-eri, ją prieš penkiolika metų moteris su vyru priėmė į savo šeimą iš globos namų. Niekaip savo vaikų susilaukti negalėjusi moteris vėliau ir pati susilaukė trijų atžalų, tad, kaip ji pati sako, šeimyna pagausėjo visiškai netikėtai.

O 43-ejų Raimondos namuose auga trys vaikai, dar du jau pilnamečiai ir savo gyvenimus kuria atskirai. Trys vyriausi vaikai – biologiniai, jaunėliai – priimti į šeimą.

Penkių vaikų Raimondai teko įkalbėti vyrą

Du jau pilnamečius vaikus ir dar tris jaunėlius auginanti Raimonda pasakoja, kad jos vyras buvo tas, kurį reikėjo įkalbėti ne priimti globoti du vaikus, o įkalbėti susilaukti jaunėlio, kai pirmieji vaikai jau buvo gerokai paaugę. Įkalbėjus susilaukti jaunėlio, ketvirtas ir penktas vaikas jau nebebuvo didelių diskusijų klausimas.

O kaip biologinis vaikas, kuris vis dar gyvena su tėvais, sutaria su globotiniais? „Visko būna, – juokiasi Raimonda. – Ir pešamės, ir draugaujame, ir užstojame vienas kitą, ir skriaudžiame. Viskas normaliai vaikiškai.“

Jos namuose dabar auga aštuonerių, šešerių ir ketverių metų vaikai. Vyriausiems, jau išėjusiems iš namų: dvidešimt penkeri ir dvidešimt vieneri. Kaip vyriausi vaikai reagavo, kai tėvai nusprendė įsivaikinti? Raimonda tvirtina, kad ramiai ir svarsto, kad nenustebtų, jei ir jie į savo šeimas jie priimtų vaikų.

„Manau, kad mano sūnus lengviau į šeimą priimtų globojamą vaiką, nei mano vyras, – juokiasi Raimonda. – Vyrą reikėjo įkalbėti dėl trečio.“

Jauniausia dukra į Vilmos šeimą atkeliavo 11 dienų

Moterys tvirtina, kad globojant vaikus labai greitai ištirpsta riba tarp biologinio ir kitos motinos pagimdyto vaiko. „Jie visi tavo“, – tvirtina moterys ir priduria, kad visai nesvarbu, ar vaiką paimi globoti tik laikinai, ar jau priimi į šeimą – vaiką bet kuriuo atveju įsileidi labai giliai į širdį.

„Man mažiausiąją davė pagloboti trims mėnesiams, nes ją turėjo įvaikinti. O kūdikių aš nebuvau linkusi priglausti, nes mano dvynukams tuo metu buvo vos pusantrų metukų, bet priėmiau sakydama, kad tai darau vardan Tėvynės Lietuvos, – kalbėjo Vilma. – Vaikui buvo vienuolika dienų ir nebuvo, kur palikti vaiko. Man tai buvo kosmosas.“

Moteris tvirtina, kad ją sukrėtė suvokimas, kad vaiko, kuriam vos vienuolika dienų, nėra, kur dėti. Nėra, kur dėti, šalyje, kurioje gyvena trys milijonai žmonių. „Juk jis ne piktybinis, jis nieko nenuskriaudė, o mes jį jau visi skriaudžiame. Ši mintis mane tiesiog nužudė ir aš negalėjau pasakyti ne, todėl nereikėjo nė minutės apsispręsti“, – tvirtino Vilma.

Ji neslepia, kad ir vyras, priimdamas šią žinią, patyrė šoką, tačiau netrukus jausmai persimainė ir, jos teigimu, tą vakarą šeimoje buvo šventė. „Mes per vakarą išgyvenome visą nėštumą, visą laukimą ir tos kelios dienos, kai reikėjo jos laukti, atrodė tokios ilgos kaip du metai“, – nusijuokė moteris ir pridūrė, kad ši mergaitė buvo tarsi Dievo siųstas stebuklas – į šeimą ji atkeliavo likus vos dviem dienoms iki Šv. Kūčių.

Tiesa, į klausimą, ar tarp vaikų nekyla kivirčų ir ką pirmiausia norisi ginti, ji atsako juokaudama: „Mano dvyniai jau vyrai ąžuolai, mums ją reikia ginti nuo jų. Jiems jau treji, o jai tuoj bus dveji“.

Tik įsivaikinusi Jūratė susilaukė savo vaikų

46-erių Jūratė įsivaikinti nusprendė prieš penkiolika metų. Kaip ji pati sako, tuo metu, kai sistema buvo visiškai kitokia, teko įveikti ne vieną kliūtį, tačiau jai pavyko.

Pirmoji mergaitė, kuri atkeliavo į jos šeimą, buvo trylikos. Moteris juokiasi, kad norėjo mažo vaiko, kuriuo galėtų rūpintis, o gavo seserį. Netrukus šeimą papildė berniukas, o tada Jūratė susilaukė savo dukros. Taip žingsnis po žingsnio jos šeima pasipildė iki šešių vaikų.

Tiesa, apie dar gausesnę šeimą Jūratė negalvoja, nors vaikui, kuriam reikės namų, ji teigia durų neužversianti. „Mano mergaitė dabar išėjo į pirmą klasę ir jai sako: atsinešk šeimos nuotrauką. Ji atsineša, ten šeši vaikai. Ji tai suvokia, bet jei vaikų būtų dvylika… Aš bijau tapti institucija, – teigė Jūratė. – Vyriausia mano mergaitė, 28-erių, jau nebeturi jokių giminių. Buvo mama, bet ji jau iškeliavo anapilin. Giminių nebėra, todėl ji grįžta tik pas mane.“

Teko atsisveikinti po pusmečio

Savo istorijomis besidalijančios moterys vis ragino Vilmą atskleisti kitokią savo patirtį. Vienam berniukui ji buvo tapusi tik laikina globotoja. Pastarosios į šeimas priima vaikus tuo metu, kai vaiko teisių specialistai paima juos iš nesaugios aplinkos. Tokie vaikai kitoje šeimoje gali gyventi daugiausia dvylika mėnesių.

Vilma berniuką augino penkis mėnesius, o į jos šeimos namus jis pakliuvo sulaukęs vos 25 dienos. Ar lengva buvo atsisveikinti? „Sunku. Su ašaromis. Uostydavau drabužius parėjusi namo, – pasakoja mama. – Tai ne tas jausmas, kad vaikas mirė, ne, nes žinome, kad gyvas, palaikome santykius su jo įtėviais, lankome jį.“

Vis dėlto, jos teigimu, kad ir kaip buvo sunku, nė akimirkos savęs negailėjo ir nesuabejojo savo žingsniu. „Vaiką pakylėjome jo laimės link, tie žmonės jo laukė nežinia kiek, jie svajojo, dėliojo planus, tą vaikelį įsimylėjo vos pamatę nuotrauką, nepaisant to, kad tai buvo narkomanės vaikas ir jam buvo piešiama labai niūri ateitis, – kalbėjo Vilma. – Tie tėvai, kurie jį paėmė, iš karto pasakė, kad tai jų vaikas, jis net panašus į juos. Gatvėje nė nepasakytum, kad tai ne jų vaikas.“

Didelėje šeimoje svarbiausia gera vadyba

Kas rytą visus septynis vaikus Vilma sodina į autobusiuką ir trisdešimt kilometrų keliauja į mokyklas ir darželius. Tada atgal, o popiet vėl laukia kelionė visus pasiimti ir grįžti namo.

Trys mokyklos du darželiai, o po pietų meno mokykla, šokių būrelis – užsiėmimus vardijo Vilma.

Kaip nepasimesti ir viską teisingai sudiriguoti? „Gyvenime labiausiai nekenčiu vadybos, – tvirtina Vilma, tačiau priduria, kad būtent šių įgūdžiu su septynių vaikų šeima reikia labiausiai. – Reikia sureguliuoti, kas ką palydi, kas kam bandelę nuperka, kas eina pro vieną gatvę, kas pro kitą ir panašiai.“

Operatyviai reikia suktis ir kiekvieną rytą. Kaip pasakoja Vilma, visi vaikai savo daiktus turi būti susiruošę iš vakaro, drabužiai taip pat turi būti paruošti. „Puse septynių aš keliuose, dvi minutės po pusės septynių žadinu vaikus. Po septynių 10-15 min. mašina išvažiuoja, vaikai turi 40-45 minutes papusryčiauti, nusiprausti, apsirengti, susirinkti viską, susėsti į autobusą ir išvažiuoti iš kiemo“, – griežtą tvarką vardija Vilma ir priduria, kad pasimetusio sąsiuvinio ryte niekas nebeieško, jei jo nėra, jis bus surastas tik vakare.

Beje, mama priduria, kad vaikai įpratę prie tokios tvarkos, žino ją ir ruošiasi rytui iš anksto.

Paauglystės dienoraštis tapo pranašingas

„Galvojau, kad niekad negyvensiu taip, kaip mano tėvai, nes jie tuomet, kai man buvo penkiolika, įsteigė šeimyną ir globojo vaikus šeimoje vieni pirmųjų Lietuvoje. Pradėjo 1989 metais ir baigė tik pernai, jau būdami pensininkais, – pasakojo Vilma. – Aš dar turiu dienoraštį, kurį rašiau tada, kai jie įsteigė tą šeimą. Rašiau, kad jei susirasiu gerą vyrą, irgi globosiu vaikus, o paskui, kai auginau savo vaikus, kai man pritrūko močiutės ir senelio, sakiau, kad taip tikrai negyvensiu.“

Vilma teigė, kad tokią nuomonę, jog šeimoje turėtų augti vos vienas ar du vaikai, formuoja ir pastaruoju metu vyraujanti nuomonė apie patogų gyvenimą, kuris nuolat pabrėžiamas ir socialiniuose tinkluose: ryto kava, ramybė, žurnalas, knyga.

„Protingos moterys ir be vaikų gerai gyvena – tai yra patogaus gyvenimo troškimas, – vyraujančią nuomonę aiškino Vilma. – Tai ir aš to patogaus gyvenimo norėjau. Norėjau rasti gerą darbą, užsidirbti daug pinigų, gerai gyventi, neapsikrauti, kad viskas būtų lengva, nes tėvams tai tikrai nebuvo lengva vienu metu auginti ir aštuonis, ir dvylika vaikų.“

Vis dėlto išsipildė dienoraštyje dar paauglystėje parašyta mintis: „Radau gerą vyrą ir prisiminiau, ko aš iš tikrųjų noriu iš gyvenimo“.

Viengungį vos per kelerius metus pavertė daugiavaikiu tėvu

Gyvenimas moterį nubloškė į atokų rajoną, kuriame yra daugybė rizikos šeimų, tad ėmėsi socialinės veiklos. „Žiūrėjau į tuos vaikus ir visas šiuolaikinės vaikystės suvokimas buvo taip nutemptas. O ir savo mergaites leidau į mokyklą su tais vaikais, joms buvo labai sunku pritapti, – kalbėjo Vilma. – Aš nesakau, kad tie vaikai blogi, ne. Tik vaikų auginimo suvokimo lygis mano aplinkoje, kur aš gyvenu, ir toje aplinkoje labai skiriasi.“

Pradėjusi gyventi tokioje aplinkoje moteris įkūrė Dienos centrą ir, kaip ji teigia, šeima pagausėjo savaime. „Aš tik nesuprantu, kaip mano vyras nepasakė „ne“, – juokiasi moteris. – Nors labiausiai vyrui bijojau pasakyti, kad vaikus vežiosime kasdien po trisdešimt kilometrų į miestą. Bet jis irgi nepasakė „ne“. Ir globotiniams nepasakė.“

Beje, ji stebisi dėl to, kad kai su juo susipažino, pati jau turėjo tris vaikus, o jis – nė vieno. Per kelerius metus iš viengungio jis tapo septynių vaikų šeimos galva.

„Jis dirbo ūkyje, keldavosi kada norėdavo, dirbdavo kada norėdavo, buvo savo gyvenimo režisierius, o staiga bum ir žmona su septyniais vaikais“, – šyptelėjo Vilma.

Vaikams pasakoja jų tikrąją istoriją

Visos trys mamos, globojančios vaikus, tvirtina, kad nuo pat pirmųjų dienų su vaikais kalba apie tai, kad jie yra globojami. Vyresnieji, kaip jos teigia, viską supranta ir net grįžę namo pasisako, kad dieną matė gatve važiuojančią savo mamą. Mažiausieji, nuo kūdikystės augantys su globėjomis, dar to nesupranta, tačiau visus juos retkarčiais lanko biologinės mamos, jei jos dar yra.

Beje, įdomu ir tai, kad gausiose šeimose gausu ir pavardžių. „Mūsų šeimoje tik dvi mergaitės vienodomis pavardėmis. Aš savo pavardę pasilikusi ir visi kiti yra skirtingomis“, – įvardijo Jūratė ir pridūrė, kad vaikai mokosi vienas kito pavardes, skaičiuoja, kiek vienas ar kitas dar turi brolių ar seserų.

Nors santykiai su biologinėmis vaikų mamomis yra trapūs – ne visos ramiai reaguoja į globėjas.

Tiesa, moterys tvirtina, kad reikia atsikratyti daugelio galvose vis dar kirbančios klišės, kad šeimos, iš kurių paimami vaikai, būtinai turi būti asocialūs. „Jie tiesiog turi problemų“, – pasakoja Vilma ir tvirtina, kad jos globojamo vaiko tėvų nuotrauka atrodo it atvirutė. Deja, po gražiu viršeliu slypi problemos.

Vis dėlto, kai kurie savo problemas išsprendžia. „Ir aš turiu perlipti per save ir padėti jiems, jei jie nori susitvarkyti savo bėdas ir susigrąžinti vaikus“, – tvirtina moteris ir priduria, kad jeigu nepavyks, ir ji, ir tėvai, ir atžalos žinos, kad padarė viską, ką galėjo.

„O vaikai visada pateisina tėvus. Suaugę atsirinks, bet kol yra vaikai, jie visada nori būti pas tėvus, kokie jie bebūtų“, – tvirtino Vilma.

Bet ne visos istorijos yra tokios, atrodo, paprastos. Jūratė tvirtina, kad vieno jos globojamo vaiko mama turi rimtų sveikatos problemų, kitos jau nebėra šiame pasaulyje.

Neišsprendžiamų dalykų nėra

„Visi žmonės linkę daryti gera, – sako Jūratė ir tvirtina, kad neišsprendžiamų dalykų nėra. – Jei nutiktų taip, kad man reiktų gaminti maistą, tai aš rasčiau moterį, kuri gamintų mums už tai, kad pabūtumėme kartu. Yra tokių moterų, kurios pačios tai nori daryti.“

Ji vardija, kad net ir šešių vaikų šeimoje galima pinigus paskirstyti taip, kad visiems visko užtektų. „Nebūtina vaikui pirkti naujų batų už kelis šimtus eurų, galima paprašyti pažįstamų, gauti dar gerus, nors ir padėvėtus, o už tuos pinigus nuskristi į kelionę“, – vardija moteris.

 

„Delfi” inf.