Grupinio gyvenimo namai Marių gatvėje: Tiltai tarp žmonių statomi bendraujant
Pastarosiomis savaitėmis Lietuvą sukrėtė net du įvykiai, kai socialiai jautrios visuomenės grupės kaimynystė sukėlė gyventojų pasipiktinimą, rašo „Tauragės žinios“. Žiežmarių ir Biržų gyventojai, pasipriešinę neįgaliųjų ir vaikų kaimynystei, į diskusijas įtraukė visą Lietuvą. Tokie pat grupinio gyvenimo namai, kuriuose gyvena ir padedami personalo savo buitimi rūpinasi psichinę negalią turintys žmonės, Tauragėje, Marių gatvėje įkurti pernai gegužę. Taigi jų kaimynai jau iš patirties gali pasakyti, ar iš tiesų gyventi šalia neįgaliųjų nesaugu. „Tauragės žinios“ pakalbinti Marių gatvės gyventojai kraipo pečiais nesuprasdami, iš kur toks nusistatymas prieš neįgaliuosius, ir teigia kaimynais besidžiaugią.
Gyventojai kilo į kovą
Kaišiadorių rajono Žiežmarių miestelio Lauko gatvės gyventojai pasipiktino ir pasipriešino, kad šalia įsikurtų protinę negalią turintys žmonės. Čia turėjo iškilti Strėvininkų socialinės globos namai, kuriuose būtų apgyvendinta dešimt žmonių, tačiau vietiniai pasiryžę kovoti, kad statybos neįvyktų. Lauko gatvės gyventojai sako, kad negalią turinčių žmonių negalima prognozuoti, jie baiminasi dėl savo vaikų saugumo. Jie nevengė užgauliojančių epitetų žmonėms, kuriuos planuojama įkurdinti jų kaimynystėje. Gyventojai teigė, kad savivaldos institucijos neatsiklausė jų nuomonės. O Biržuose vietos bendruomenė blokavo planus pastatyti globos namus aštuoniems be tėvų globos likusiems mažamečiams.
Nuošalyje neliko net Prezidentas Gitanas Nausėda. „Nei be tėvų globos likę vaikai, nei žmonės su negalia neturi būti atstumti, atskirti ir stigmatizuojami. Pagarba jų orumo išsaugojimui – tai mūsų pačių orumo ir brandumo įrodymas“, – savo puslapyje socialiniame tinkle „Facebook“ teigė prezidentas.
Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis paragino Žiežmarių, Biržų bei visų bendruomenių gyventojus, besipriešinančius vaikų ar neįgaliųjų globos namų įkurdinimui savo kaimynystėje, pirmiau statyti tiltus nei bijoti nežinomų dalykų. „Vis tik globos namai, kad ir kokie bebūtų šiuolaikiški, jaukūs ir patogūs, yra institucija, tam tikra prasme izoliuojanti žmogų nuo visuomenės. Negalios paliesti žmonės yra mūsų visuomenės dalis, turinti teisę gyventi orų gyvenimą bendruomenėje, bendrauti, pagal galimybes rūpintis savo asmeniniu gyvenimu. 2014 metais valstybėje pradėta institucinės globos pertvarka. Pastaruoju metu kuriami bendruomeniniai namai, kuriuose gyvenantiems sudaromos galimybės gyventi savarankiškai, jaustis lygiateisiais visuomenės nariais. Iki šiol mes turime per 6000 neįgaliųjų, gyvenančių tokiose įstaigose, bei per 2000 vaikų. Nė vienas mūsų nesame apsaugotas nuo nelaimių, negalios ar ligų. Linkiu visiems likti sveikiems ir sėkmingiems, tačiau tėvų globos gali netekti bet kuris vaikas, jei jo tėvai netikėtai žūva avarijoje. Psichikos liga gali paliesti kiekvieną iš mūsų, nepaisant statuso, turto ar intelekto, o proto negalia gali tapti mūsų šeimos dalimi visai netikėtai.“
Šiuo metu Lietuvoje veikia apie 70 grupinio gyvenimo namų. Planuojama, kad iki 2022-ųjų Lietuvoje jų bus daugiau nei 100.
Kaip pas visus: rūsyje – uogienės ir agurkai, šaldiklyje – uogos
Grupinio gyvenimo namai, kuriuose gyvena ir padedami personalo savo buitimi rūpinasi psichinę negalią turintys žmonės, Marių gatvėje įsikūrė pernai gegužę. Tauragė buvo viena pirmųjų šalyje, 10-čiai neįgaliųjų sukūrusi kitokius namus. Lig tol jie gyveno Adakavo socialinės globos namų padalinyje Tauragėje.
Žurnalistė apsilankė Marių gatvėje, 19-uoju numeriu pažymėtame name. Namas didelis ir gražus – tokiame išties norėtų gyventi dažnas. Jame – 5 dviviečiai kambariai, virtuvė, dušas, vonia, 2 tualetai, svetainė, laisvalaikio zona bei kitos erdvios bendro naudojimo patalpos.
Šį namą Tauragėje už valstybės lėšas nupirko Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Su remonto darbais jis atsiėjo apie 130 tūkst. Eur.
Tądien virtuvėje sukosi Žaneta – sakė mėgstanti gaminti maistą. Sriuba pietums jau garavo puode, savo eilės laukė kepti jau paruošti kepsniai.
Kitas šių namų gyventojas, Edvardas Gasinskas, svetingai pakvietė į savo kambarį, parodė tapomą paveikslą, kuri ketina padovanoti Tauragės merui. Jis – dailininkas, neretai dar ir vedantis dailės užsiėmimus, mokantis neįgalius vaikus piešti. O jei prideda ranką prie jų piešinių, gimsta tikri šedevrai.
Edvardas aprodė ir visą namą: jaukius kambarius, kuriuose – nė dulkelės, didžiulį televizorių svetainėje, biliardą rūsyje, sako studiją, kurioje piešia, sandėliuke – žiemos laukiančius stiklainius su marinuotais agurkais, mišrainėmis, uogienėmis, o šaldiklyje – šaldytų gėrybių atsargas. Tvarkingas ir kiemas: nupjauta žolė, žydi gėlės, bėgioja šuo.
Kaip papasakojo Adakavo socialinių paslaugų namų direktorės pavaduotoja socialiniams reikalams Asta Šlepavičienė, kiekvienas gyventojas gali užsiimti mėgiama veikla, kadangi namuose vyksta edukaciniai užsiėmimai, darbinė veikla, rengiama dailės terapija, švenčiamos gyventojų gimimo dienos, minimos kalendorinės šventės. Organizuojamos išvykos į bendruomenės organizuojamus renginius, miesto šventes.
Baimių būta
A. Šlepavičienė neslepia, kad prieš įsikuriant šiame name baimių būta ir darbuotojams, ir šių namų gyventojams. Nors gyventi čia norėjo visi, remiantis ekspertų ir socialinių darbuotojų išvadomis buvo atrinkti sveikiausieji. Vis dėlto daugeliui buvo nedrąsu palikti savo įprastą gyvenimo vietą ir būdą. Šių žmonių laukė nemenki pokyčiai – anksčiau buvę aptarnaujami, dabar jie kartu su socialine darbuotoja ir padėjėjomis, kurių yra penkios, patys tvarkosi namus, prižiūri aplinką, gaminasi valgį, skalbiasi drabužius ir atlieka kitus įprastus kasdienius buities darbus. Penkios gyventojų poros namo kambarius, kuriuose gyvens, pasirinko burtų keliu.
– Čia dirba socialinė darbuotoja ir 4 padėjėjos, kurios čia būna visą parą. Puikiausiai susitvarko. Žinoma, visko būna, kaip ir kiekvienoj šeimoj – ir susipykstam, ir susigeruojam, – pasakoja A. Šlepavičienė. – Žinoma, iš pradžių jie nelabai orientavosi, kur pakliuvę, tačiau dabar šauniai sukasi, gamina, tvarkosi aplinką. Aišku, reikia prižiūrėti, padėti, tačiau, kiek įmanoma, jie viską stengiasi daryti patys.
Ji įsitikinusi, kad gyventi tokiuose namuose šiems žmonėms – didelis pasiekimas. Juk, būkim atviri, socialinė įstaiga yra paskutinė stotelė žmogaus gyvenime, kur tu esi niekas. O juk vis tiek visi esam žmonės, visi norim būti vertinami.
– Visi esam labai mandrūs, kol nėra bėdos. Niekada nežinai, kada kokia nelaimė atsitiks ir kada atsidursi kitoj barikadų pusėj. Ta riba labai plona, – sako ji.
Pasak A. Šlepavičienės, tolesnis etapas būtų savarankiško gyvenimo namai, kuriuose neįgalūs žmonės gyventų jau atskirai, patys, socialinis darbuotojas juos tik lankytų. Ji prasitarė, kad du žmonės gyvenimui tokiuose namuose jau numatyti.
Paklausta apie santykius kaimynais, moteris sakė, kad geriausia atsakyti galėtų jie patys, tačiau esą iš pradžių atgarsių buvo įvairių.
– Konkretaus pasipriešinimo nesulaukėm, tačiau manęs klausdavo, ar galiu už šiuos žmones garantuoti. Atsakydavau klausimu – o jūs už save galit garantuoti? Jei bus problema, ją ir spręsim. Yra baimė, kaip čia bus, bet darom ir tikim, kad bus gerai. Kokių vagysčių ar ko tikrai nebuvo. Kol kas labai kaimyniškai bendraujam, jei prireikia, pagalbos kokios pasiprašo – ar malkas sunešti, ar ką. Ir kavą geria kartu. Jauna gatvė, labai paprastai į viską žiūri.
Jai pritaria ir socialinė darbuotoja:
– Galim pasidžiaugti – bendraujam, pyragais mainomės, padedam vieni kitiems. Saulius Oželis netoli gyvena, dažnai ateina aplankyti ir pas save kviečiasi.
A. Šlepavičienė svarsto, kad aplinkinių gyventojų baimes galbūt sukelia nuo sovietinių laikų išlikęs stereotipas, kai neįgalieji būdavo slepiami nuo visuomenės, globos įstaigos būdavo kuriamos užkampiuose. Ji įsitikinusi, kad turės užaugti dar ne viena karta, kol visi ims kitaip žiūrėti į neįgalius žmonės. Todėl labai svarbu ugdyti visuomenės toleranciją, neįgaliųjų savarankiškumą, padėti jiems įsitraukti į bendruomenės gyvenimą, gyvenant šeimai artimoje aplinkoje.
Tauragėje planuojama pastatyti dar vieną namą ir jame įkurti dar vienus tokius namus. Kitais metais jie jau turėtų atverti duris. Pagal projektą iki 2040 metų, planuojama, tokių namų bus 16. O socialinės globos namuose liks tie, kuriems nustatytas nuolatinės slaugos poreikis arba kurių negalima iškelti dėl amžiaus.
Kaimynai priekaištų neturi
Pakalbinti priešais grupinio gyvenimo namus gyvenantys Lina ir Juozas buvo atviri:
– Iš pradžių, kai sužinojom, kas šitam name apsigyvens, nemažai baimės buvo. Praėjo metai, ir dabar jau matom, kad baiminomės išties be reikalo. Bent kol kas jokių problemų nebuvo, draugiški, malonūs žmonės, kam reikia, visada pasiruošę padėti.
Maloniai žurnalistę sutikusi Gražina, gyvenanti gretimame name, sakė:
– Visokių kalbų buvo, kai kas ragino net pas merą eiti, priešintis, kad čia neįkurdintų neįgalių žmonių. Bet ir tada sakiau – o ką mes pasakysim nuėję? Kai bus kas nors blogai, tada ir spręsim. Tačiau kol kas jokių bėdų. Į kaimynų gyvenimą jie nesikiša. Tvarkosi aplinką, žolę pjauna, gėles prižiūri. Kai kurie net labai susidraugavo, vieni pas kitus į svečius eina, pyragais vaišina, kavą kartu geria. Ir į įkurtuves kvietė, ir dabar, o po metų – į šventę.
O gretiname sklype namą besistatantis Sigitas papasakojo, kad jis ir pardavė namą grupinio gyvenimo namams. Paklaustas, ar nesibaimina būsimos kaimynystės, jis net nustebo:
– Ką jūs, tikrai nieko blogo nematau. Žmonės kaip žmonės, ir netgi, sakyčiau, labai draugiški ir malonūs. Sveikieji, ko gero, daugiau nesąmonių pridaro…
Birutės Slavinskienės straipsnį kviečiame skaityti: http://taurageszinios.lt/naujienos/aktualijos/2019/08/grupinio-gyvenimo-namai-mariu-gatveje-tiltai-tarp-zmoniu-statomi-bendraujant-10718.