Skip to content Skip to main navigation Skip to footer

Negalią turintys žmonės su kaimynais dalijasi tuo, ko turi daugiausia – nuoširdumu

Visi mes bent kartą gyvenime esame tai patyrę – atsikėlę gyventi į naują vietą susipažįstame su kaimynais: pradžioje artimiausiais, gyvenančiais už tvoros arba toje pačioje laiptinėje, vėliau – tolimesniais, sutinkamais vietos parduotuvėje ar parke. Mandagius „labas“ ilgainiui pakeičia artimesnis bendravimas. Užmegzti tokią draugystę padeda ir bendros šventės, pavyzdžiui, Kaimynų diena, arba talkos. Šios istorijos įrodo: nuoširdumas – tiesiausias kelias į draugystę su kaimynais.

Kaimynus „paveldėjo“ su namu

„Lygiai tokius pačius draugystės su kaimynais užmezgimo receptus išbandėme ir mes atsikraustę į Sargėnuose, Kaune, esantį namą, kuriame šiandien įsikūrusi asociacija Kauno „Arkos“ bendruomenė – intelekto ir psichosocialinę negalią turintys žmonės (bičiuliai) bei savanoriai ir darbuotojai“, – sakė Kauno „Arkos“ bendruomenės vadovas Gedas Malinauskas.

Jis pasakojo, kad namą padovanojo jo savininkė – čia gyvenusi garsi kaunietė Onutė. Savo vaikų nesusilaukusi moteris nusprendė turtą atiduoti Lietuvos jėzuitų provincijai, kuri yra asociacijos Kauno „Arkos“ bendruomenė steigėja. „Onutė mus ir supažindino su artimiausiais kaimynais. Dauguma jų – vyresnio amžiaus. Tačiau Sargėnai labai įvairus rajonas, greta senbuvių, sparčiai kuriasi naujakuriai. Apie mus visi žino, tačiau reakcijos skirtingos. Kai kurias išgirdome ne iš karto – praėjus keleriems metams po įsikėlimo. Vis dėlto, sakyčiau, kad tokių, su kuriais yra užsimezgusi graži draugystė, daugiau“, – džiaugėsi G. Malinauskas.

Pasak jo, vienas iš svarbiausių Kauno „Arkos“ bendruomenės tikslų ir yra – kad jos nariai įsilietų į vietos bendruomenę. Todėl jau nuo pirmų veiklos savaičių organizacijos darbuotojai, savanoriai ir patys bičiuliai rodė inciatyvą aktyviai bendrauti su sargėniškiais.

Kviečia kartu švęsti, padeda tvarkyti aplinką

„Kartais jaučiamės tarsi kaime: su artimiausiais kaimynais per tvorą pasišnekame, kas ką sodina, kaip auga derlius, o užaugus jam – dalinamės daržovėmis, – pasakojo G. Malinauskas. – Na, o pasiekti kitus, toliau gyvenančius, bendruomenės narius geriausiai padėjo šventės ir įvairūs projektai. Pasisekimo sulaukdavo mūsų organizuojama Kaimynų diena. Deja, pernai dėl karantino jos negalėjome organizuoti. Apsisprendėme, kad ji nevyks ir šiemet“, – apgailestavo pašnekovas. Su artimiausiais kaimynais per tvorą pasišnekame, kas ką sodina, kaip auga derlius. Dar vienas projektas, kuris sumažino atstumą tarp kaimynų – mezgimas. „Svarstydami, kaip įtraukti vyresnius žmones į bendras veiklas, kad jie kartu su bičiuliais galėtų megzti kojines „Caritas“ globojamiems benamiams. Šis projektas tikrai buvo sėkmingas“, – džiaugėsi G. Malinauskas.  

Bemezgant užgimusi draugystė atlaikė ir pandemiją, tik įgavo kitas formas: per pirmąjį karantiną bičiuliai kaimynystėje gyvenančius vyresnio amžiaus žmones aprūpindavo produktais – nueidavo už juos į parduotuvę ir pirkinius parnešdavo iki namų. Tiesa, antrasis karantinas parodė, kad senoliai drąsesni – tokios pagalbos prireikė rečiau.  

 „Mūsų bičiuliai pasirengę padėti ir tvarkant aplinką bei namus: siūlome nupjauti žolę, išvalyti langus, – teigė Kauno „Arkos“ bendruomenės vadovas. Vietiniai gyventojai gali sutikti bičiulius ir vietos parduotuvėje vykstant „Maisto bankas“ akcijai – jie ten savanoriauja. Tiesa, būtent šios akcijos atskleidžia, kad ne visi aplinkiniai gyventojai tolerantiški.

Pasak G. Malinausko, parduotuvėje kartu su bičiuliais savanoriaujant tenka išgirsti įvairiausių komentarų. „Tikrai ne viskas yra rožėmis klota. Kai kuriems atrodo, kad tokie žmonės (turintys intelekto ir psichosocialinę negalią – aut. past.) turėtų gyventi kažkur atskirti, o ne kaimynystėje. Manau, kad toks požiūris išlikęs nuo sovietmečio, kai negalią turinčių asmenų tiesiog „nebuvo“, – mintimis pasidalino Kauno „Arkos“ bendruomenės pirmininkas.

Nuginkluojantis nuoširdumas

Atsiriboti nuo netolerancijos ir matyti šviesiąją savo veiklos pusę padeda įkvepiančios draugystės istorijos. Vieną tokių G. Malinauskas papasakojo 15min skaitytojams.

„Visuomet kviečiame savanoriauti ir kaimynus. Vienas iš jų buvo vyras, gyvenęs Sargėnuose, patyręs insultą. Kaip vėliau sužinojome, jis turėjo ir priklausomybę. Apie tai jis pasisakė pats, kai atėjo atsisveikinti, nes apsisprendė pusmečiui išvykti į reabilitaciją. Vyras tikino, kad tik čia, pas bičiulius, pasijuto žmogumi. Sakė, kad niekas kitas jo nepriėmė tokio, koks jis yra iš tiesų. Labai džiaugėmės jo sprendimu sveikti, išlydėdami jį į reabilitaciją surengėme šventę. Deja, ši istorija neturi laimingos pabaigos. Neilgai trukus vyras mirė patyręs dar vieną insultą“, – pasakojo Kauno „Arkos“ bendruomenės vadovas, pridūręs, kad savanorystė tokiose organizacijose žmones iš tiesų keičia.

„Bičiuliai yra be galo nuoširdūs. Tas nuoširdumas toks tikras, tiesiog nuginkluojantis. Žinoma, ne visi yra bendraujantys. Sakyčiau, maždaug pusė tokių, kurie, sutikti gatvėje, atrodo kaip visi kiti žmonės – jie nekalba, skuba savo reikalais. Tačiau kita pusė – labai bendraujantys: jie nori draugauti. Tokie turbūt labiau pastebimi“, – teigė pašnekovas.

Būtent toks yra vienas iš Kauno „Arkos“ bendruomenės gyvenimo namų, įkurtų Kauno centre, gyventojų. „Visi kaimynai jį jau žino, nes mūsų Stasys nuolat sako komplimentus. Tad sutikę jį laiptinėje visi būna priversti nusišypsoti – tuo pasirūpina bičiulis“, – kalbėjo G. Malinauskas.

Savo nuoširdumu ir noru visur dalyvauti bičiuliai nesunkiai papirko bei užmezgė draugystę su Kauno menininkais, inicijuojančiais bei kuriančiais įvairius „Kaunas 2022“ projektus. „Aš kartais vakare jau norėčiau niekur neiti, bet bičiuliai prašo – jiems patinka renginiai, patinka bendrauti“, – teigė G. Malinauskas.

Prisijaukino šeimininkų paliktus šunį ir katę

Dotnuvos grupiniuose gyvenimo namuose šiuo metu gyvena 8 žmonės. Visi jie puikiai sutaria ne tik tarpusavyje, bet ir su kaimynais – bendruomenė juos priėmė labai šiltai. „Mus iš tiesų myli: gėlės, daržovės, vaisiai – viską kaimynai siūlo, o mes neatsisakome. Visada dalyvaujame kultūros centro ir kituose Dotnuvos bendruomenės renginiuose. Jei mūsų nėra, iš karto sulaukiame klausimų: kas nutiko, kodėl nedalyvavote?“, – gražia draugyste džiaugėsi Dotnuvos grupinių gyvenimo namų socialinė darbuotoja Erika Klimienė.

Ji apgailestavo, kad dėl pandemijos negalėjo švęsti visų taip mėgstamos Kaimynų dienos. „Kol kas vengiame papildomų kontaktų, todėl šventės nerengėme. Tačiau kaimynus pavaišinome savo pačių keptais keksiukais: gražiai supakavome ir išdalinome“, – kalbėjo pašnekovė. Daug metų su intelekto negalią ir psichosomatinius sutrikimus turinčiais žmonėmis dirbanti moteris įsitikinusi, kad kiekvienas jų ypatingas.

Jos žodžius patvirtina ir Dotnuvos grupinių gyvenimo namų gyventojų – Tomo ir Lauros istorija. „Namo, kuriame įsikūrėme, šeimininkai čia paliko katę ir vilkšunį. Jo iš pradžių visi mūsų gyventojai bijojo. Tik ne Tomas. Jis pirmasis sugebėjo susidraugauti su iš pirmo žvilgsnio agresyviu šunimi – gyvūnas tik jį prisileido. Vėliau jo padrąsinti ir kiti gyventojai susibičiuliavo. Šuo buvo visų mylimas. Po jo mirties visi vienbalsiai nusprendė, jog reikia naujo. Nekilo dvejonių ir dėl to, kad šuniuką pasiimsime iš prieglaudos“, – jautrią istoriją papasakojo E. Klimienė.

Lauros istorija panaši: ji rado kelią į beglobės katės širdį. „Katytė, matyt, labai išgyveno, kad ją paliko šeimininkai. Kurį laiką slėpdavosi nuo visų, neidavo į vidų. Tačiau Laura po truputį ją prisipratino, katė sušvelnėjo. Dabar ji gyvena namuose, gyvūną myli visi. O miega katė, aišku, Lauros lovoje“, – juokėsi socialinė darbuotoja.

Nepakeičiamos savanorės

„Mūsų auklėtiniai visur dalyvauja ir su visais bendrauja: su vietos gyventojais, bendradarbiauja su kultūros namais. Per 20 metų, kiek veikia įstaiga, turime nusistovėjusias tradicijas ir mes čia laikomi savi“, – tikino Klovainių sutrikusio intelekto jaunuolių centro direktorė Aušra Butnorienė.

Įsitraukti į bendravimą su kitais padeda įvairios paslaugos. Viena jų – apsaugotas būstas, kuri tęsiasi jau metus. „Pakruojo mieste išnuomojome du butus: viename jų gyvena du vyrai, kitame – dvi merginos iš mūsų centro. Socialinė darbuotoja juos moko gyventi savarankiškai – skatiname, kad jie kuo daugiau darytų patys: gamintųsi maistą, apsipirktų, tvarkytųsi, ieškotųsi darbo, savanoriautų, bendrautų su kaimynais ir atliktų savo – kaimynų pareigas“, – sakė A.Butnorienė.

Šį pavasarį viename iš apsaugoto būsto butų gyvenančios merginos – Eglė ir Sonata – tapo savanorėmis, padedančios tvarkyti seniūnijos aplinką.

Sonata ir Eglė seniūnijoje padeda gražinti aplinką

„Kadangi nepavyko rasti darbo, jos pasisiūlė savanoriauti Pakruojo seniūnijoje. Jau mėnesį kartu su seniūnijos darbuotoja merginos tvarko aplinką, sodina gėles, atlieka kitus darbus, skirtus gražinti miestą. Tikimės, kad darbščios, draugiškos ir atsakingos Eglė ir Sonata užsirekomenduos ir ateityje įsidarbins seniūnijoje arba kitur. Galbūt kažkas pastebės jų pastangas? Seniūnijos darbuotoja, kuriai ir padeda merginos, labai jas giria“, – pasakojo A. Butnorienė.

Ji neslėpė, kad pradžioje reikėjo paaiškinti intelekto negalią turinčioms Eglei ir Sonatai, kodėl jos turėtų savanoriauti. „Tačiau, kai pasakėme, kad ir mes, darbuotojai, einame savanoriauti, pavyzdžiui, į Vakcinavimo centrą, arba priminėme maltiečius, joms neliko abejonių“, – teigė pašnekovė.

Pagyrų atsakingoms ir draugiškoms merginoms, anot jos, negaili ne tik darbus joms skirstantys Pakruojo seniūnijos darbuotojai, bet ir kaimynai. Laikai pasikeitę – asmenys su negalia nebesislepia. „Jos yra pilnateisės gyventojos, todėl lankosi ir susirinkimuose. Viename jų, kai buvo aptariamas laiptinės valymas, kaimynai pajuokavo, kad Eglė su Sonata aukštai užkėlė kartelę – labai gerai plauna laiptinę. Kitiems kaimynams tenka pasitempti“, – apie Apsaugotame būste gyvenančių Eglės ir Sonatos bendravimą su kaimynais pasakojo A. Butnorienė.

Tiesa, ne visi Klovainių sutrikusio intelekto jaunuolių centro globotiniai yra tokie kaip Eglė ir Sonata. Štai, pavyzdžiui, kitame apsaugoto būsto bute gyvenantys vyrai rodo kur kas mažiau iniciatyvos įsitraukti į vietos bendruomenę. Vis dėlto svarbiausia, pasak pašnekovės, kad aplinkiniai juos priima. „Laikai pasikeitę – asmenys su negalia nebesislepia. Mes visur rodomės – ir renginiuose, ir spaudoje. Žmonės apie mus žino, todėl ir bendrauja kitaip“, – įsitikinusi A.Butnorienė.

Tekstas – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

Nuotraukos – Eriko Ovčarenko 15min nuotr., Dotnuvos GNN nuotr., asm. archyvų