PERTVARKOS EKSPERTAS GYTIS BALTRŪNAS: „PAGALBOS PRIIMANT SPRENDIMUS (PPS) PASLAUGA NĖRA SOCIALINIS DARBAS“
G. Baltrūną kalbina VšĮ Valakupių reabilitacijos centro PPS specialistė Goda Gudienė.
Koks išsilavinimas ir kokios kompetencijos būtinos PPS specialistui?
Projekte parašyta – bet koks aukštasis išsilavinimas. Vieni sako, kad PPS specialistas turi būti itin aukštos kvalifikacijos, kiti – kad PPS paslaugą galėtų teikti ir draugas ar kaimynas, kurio santykis su žmogumi būtų grįstas empatija ir pasitikėjimu – žmogus su negalia galėtų ateiti pas kaimyną ir paprašyti pagalbos apsipirkti. Aš asmeniškai pritarčiau pastarajam požiūriui, manau, kad didelis profesionalumas čia nebūtinas.
Esi užsiminęs, kad PPS nėra socialinio darbo laukas. Gal galėtum patikslinti?
Socialinio darbo laukas yra labai platus, turėjau omenyje tai, kad PPS paslauga nėra socialinis darbas. Noriu pasakyti ne tai, kad PPS ir socialinis darbas yra labai skirtingi dalykai, o tai, kad PPS specialistas atstovauja vieninteliam asmeniui – savo klientui. Ir niekam kitam – ne valstybei, savivaldybei ar įstaigai. Jei klientas atėjo murzinas ir su ,,kvapu“, PPS specialistas gali pasakyti: „Nuo tavęs sklinda nemalonus kvapas“, bet daugiau nieko nereikia daryti –nei nuprausti žmogų prieš jo valią, nei išskalbti prieš jo valią negalima. O socialinis darbuotojas, kadangi į jo pareigas, deja, ,,įdėtas“ racionalus išteklių naudojimas, higiena, švara, jis tarsi įpareigotas būti tuo inspektoriumi, kuris turi prižiūrėti šio žmogaus išorę. Greičiausiai čia ir yra kertinė takoskyra. Visame mūsų projekte to yra labai daug. Pavyzdžiui, PPS specialistas ateina į globos namus ir pamato netvarką, iškart puola tvarkyti, nors jis turėtų pasakyti, kad socialiniai darbuotojai iki galo neatliko savo funkcijos, nes tai nėra PPS specialisto darbas. PPS specialistas dirba kai ką kita.
Turime nemažai bėdos ypač su apsaugoto būsto paslaugos darbuotojais (tai siejasi ir su PPS). Viena darbuotojas sako: „Va, aš įsidėjau kotletų ir nuvežiau žmonėms pavalgyti.“ Kai klausiu, kam, nustemba – kas čia bloga? Atsakau, kad žmogus pripras prie tų kotletų ir jų visada norės. Arba sako, kad išvalė tualetą. Jei jau išvalė, tai visus 3 metus, kol tęsis projektas, o gal ir po projekto, jei paslauga bus toliau teikiama, klientas sieks, kad toks darbuotojo elgesys kartotųsi – kad ir toliau valys jo tualetą, nors jis puikiausiai tai gali daryti pats. Ypač tai aktualu kalbant apie psichosocialinę negalią turinčius žmones, kurie turi institucinės ar kalėjimo patirties – jie rankomis trina, kai už juos kas nors padaroma. Todėl jokia perteklinė pagalba negalima. Jei žmogus nemoka nusipirkti striukės, yra padėvėtų darbužių parduotuvės, kur jie be didelių išlaidų gali gauti gerą treniruotę: nuėjo, nusipirko per mažą striukę – labai graži buvo. Arba nusipirko per didelę – tikriausiai irgi labai patiko. Ir taip tol, kol nusipirks gerą. Tokia klaidų seka, tapusi naudinga patirtimi, žmogų išmoko būti atsakingu už savo sprendimus.
Ir dar ta pačia tema. Socialinio darbo lauke mane labai erzina žodžiai apie pasiaukojimą ir kitam atiduotą gyvenimą, nes norisi, kad tai būtų profesionalu. O pagalbos kokybę ir efektyvumą pirmiausia nulemia profesionalumas.
Visą interviu skaitykite čia.
Sigitos Inčiūrienės nuotr.