Skip to content Skip to main navigation Skip to footer

PO TRIJŲ DEŠIMTMEČIŲ VALSTYBĖS GLOBOS – Į JAUKIUS NAMUS

raktasKai Žana, Jolanta ar Laura užsinori nusipirkti naują drabužį ar batus, pirmiausia nufotografuoja prekės etiketę ir su savo socialine darbuotoja Snieguole Butrimavičiene namuose aptaria, ar už tokią kainą verta pirkti. Pačios jos finansinius klausimus išmano prastai, mat anksčiau nesimokė, kaip elgtis su pinigais. Dabar to mokosi palengva.

 

Snieguolė Butrimavičienė – Savarankiško gyvenimo namų, esančių Kaune, įkūrėja. Ji daug metų dirbo Vilijampolės socialinės globos namuose, skirtuose vaikams ir jaunimui, turinčiam psichikos, proto ir kompleksinę negalią.

„Kai globotiniams sueidavo trisdešimt, tekdavo juos perkelti į suaugusiųjų globos namus, nes savarankiškai gyventi jie nesugebėtų. Bet man nedavė ramybės mintis, kad tai neteisinga. Mačiau, kad kai kurie žmonės tikrai galėtų ir dirbti, ir patys savimi pasirūpinti, jei tik sulauktų nedidelės pagalbos. Gal septynerius metus brandinau idėją kurti tokiems žmonėms tinkamą bendruomenę, mat stažuodamasi Olandijoje ir Vokietijoje domėjausi, kaip jos veikia. Ir galiausiai pavyko įkurti savąją“, – pasakojo moteris.

Veidai nušvito

Jos įsteigti Savarankiško gyvenimo namai „Būkime drauge“ pirmąsias savo gyventojas priėmė prieš dvejus metus.

Dabar savarankiško gyvenimo namuose įsikūrusios keturios gyventojos. „Jos visos turi proto negalią, tik viena jų moka skaityti ir rašyti, bet jos tikrai mielos ir gali integruotis į visuomenę. O kad būtumėte matę, kaip jos pražydo, persikrausčiusios iš globos įstaigos į savo namus – rodos, net jų veidai nušvito“, – džiaugėsi namų įkūrėja.

Moterims labai svarbu laisvė ir pasirinkimas, kurį turi dabar. Jos tiesiog dirba, tvarkosi namuose, apsiperka, serga ir sveiksta, taupo pinigus, keliauja po Lietuvą ir kaimynines šalis.

Visų merginų gyvenimo istorijos sudėtingos, tačiau jos nepalūžusios, turi svajonių ir planuoja ateitį. Tai yra didžiausias skirtumas nuo gyvenimo institucijoje. „Aš esu laisvas žmogus“, – sako namų gyventojos. Dabar jos daug savarankiškesnės, padidėjo jų savivertė.

Tiesa, kol moterys prisitaikė prie kitos aplinkos, teko jomis nemažai rūpintis. Pradžioje jos buvo nedrąsios, bijojo ir kelionių visuomeniniu transportu, ir nepažįstamų žmonių – tiesiog globos namuose su tuo retai susidurdavo. O dabar labai džiaugiasi, kad gali pačios kada panorėjusios nuvažiuoti į miestą pasivaikščioti ar nueiti į prekybos centrą. Snieguolė tik prašo jų, kad viena kitą informuotų, kur važiuoja ir kada ketina grįžti.

Dirba ir sportuoja

Dvi moterys turi darbą po 0,5 etato. Socialinė darbuotoja joms padėjo jį susirasti, be to, darbdaviams paaiškino, kokie naujųjų darbuotojų ypatumai, kaip su jomis šnekėtis, kad rastų  bendrą kalbą.

Žana dirba kavinėje pagalbine darbuotoja – plauna indus.

Jolanta dirba valytoja, be to, ji labai gražiai mezga ir neria. Seniau megzdavo ir žmonėms pagal užsakymus, bet susiradusi rimtesnį darbą po jo nori daugiau ilsėtis.

Nina laiką leidžia namuose. Jos negalia didžiausia, ji dar prisibijo žmonių ir geriausiai jaučiasi namie. Užtat pasirūpina tvarka, kai kitos išėjusios.

Laura – sportininkė ir studentė. Ji namuose Kaune šiuo metu būna tik savaitgaliais, nes pagal specialią programą studijuoja Radviliškio profesinės mokyklos trečiame kurse, be to, turi ten trenerį, kurio prižiūrima daug sportuoja. Ji trikovininkė, kilnoja sunkumus. Nė nepagalvotumei, kad nedidukė, vos 150 cm ūgio mergina, gali pakelti 70-80 kg svorį.

Laura įvairiuose čempionatuose yra užėmusi prizines vietas, ir yra vadinama perspektyvia sportininke.

Ne įstaiga, o namai

Artimieji savarankiškai gyvenančių moterų nelanko. Dvi iš jų – našlaitės, o kitų dviejų tėvai gal ir yra gyvi, bet dukrų likimais nesidomi.

Užtat žmonės, kurie atvyksta į svečius, maloniai nustemba – jie būna nusiteikę, kad atsidurs tegul ir nedidelėje globos įstaigoje, o pasijunta atsidūrę namuose. Moterys gyvena iš aplinkos neišsiskiriančiame name su kiemu ir daržu individualių namų kvartale, ant namo nėra jokių iškabų. Ir viduje nėra kabinetų nei skelbimų lentos su dienotvarke, užtat yra akvariumas.

S.Butrimavičienė pripažino, kad pradžioje moterims susigyventi nebuvo paprasta. „Juk moteriškame kolektyve pasitaiko ir nesutarimų, kivirčų. Tada jau aš tarpininkauju“, – šypteli Snieguolė.

Moterimis rūpinasi ne tik ji, į pagalbą ateina ir dar vienas darbuotojas. „To rūpinimosi nėra daug, juk merginos ir į darbus nuvažiuoja, ir apsitvarko pačios. Kai reikia, padedu nuvykti tik į polikliniką ar banką. Ir maisto produktų, kitų reikalingų dalykų nusiperka“, – pasakojo Snieguolė.

Užsidirbo šiltnamiui

Moterys savo lėšomis susimoka už komunalines paslaugas, telefonus, internetą. Kai praėjusiais metais prie savo namų su dideliu kiemu ir daržu sumanė įsirengti šiltnamį, socialinė darbuotoja jas paragino užsidirbti pačioms. Visoms patinka rankdabarbiai, taigi dar rugpjūtį pradėjo ruoštis Kalėdoms ir sėdo megzti, siuvinėti, piešti atvirukų. Vėliau darbus pardavinėjo mugėse ir tikslą pasiekė – pavasarį prie namo atsirado du šiltnamiai, kurių augalais, kaip ir nemažu daržu, moterys rūpinasi pačios.

„Pirmąją vasarą vis reikėdavo joms priminti, kad pasirūpintų daržu ir kiemu, o dabar ir daržą palaisto, ir kiemą pašluoja neraginamos“, – pasidžiaugė Snieguolė. Beje, moterys ir su kaimynais pasisveikina, draugiškai pasišneka, o šie įsitikino, kad žmonių su negalia kaimynystės nėra ko baimintis.

Snieguolė pridūrė, kad ne tik moterys jaučiausi daug geriau, gyvendamos bendruomenėje, o ne globos įstaigoje. Tokia integracija naudinga ir visuomenei – ne tik dėl to, kad joje daugiau žmonių jaučiasi visaverčiais, bet ir dėl to, kad tai kainuoja pigiau: nereikia didelio įstaigos personalo, pakanka ir kelių darbuotojų.

Snieguolė pastebėjo, kad seniau savarankiško gyvenimo namų Lietuvoje visai nebūdavę, o dabar jų palengva atsiranda. Tikisi, kad jų tik daugės, ir netrukus dalis psichikos, proto ir kompleksinę negalią turinčių žmonių galės gyventi namuose, o ne globos įstaigose. Taip bus geriau ir jiems, ir visuomenei.

 

„Laikinosios sostinės“ inf.